Gegužės 24 d., ketvirtadienį, 18 val. vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ kviečia apžiūrėti naują portretų galeriją, įsikūrusią Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Galerija, tiesa, specifinė, nes portretai joje – tapytojos Natalijos Janekinos kūrybos vaisius, o herojės – išimtinai moterys. Daugiau nei dešimt damų žvelgia į žiūrovą, konkuruodamos dėl jo dėmesio, kiekviena savaip siekdama tapti ta vienintele, kurios paslaptį labiausiai norėtųsi atskleisti.

Būtent paslaptis galėtų būti šios tapybos parodos raktas (jei tik paslaptis apskritai gali būti raktas…). Paslaptis glūdi visų pirma kiekvienoje iš vaizduojamų moterų, kurių veido bruožus, amžių ar kokią nors padėtį kieno nors atžvilgiu autorė palieka atpažinti žiūrovui. Spalvomis, sau būdingu tirštu potėpiu, lakoniškais vaizdais ir net pavadinimais tapytoja kuria tam tikrą abstrakčią, labai estetišką formą, kurią žiūrovas gali užpildyti savo patirtimi, išgyvenimais ar įspūdžiais. Ar pasidalinti savo paslaptimis: dauguma Natalijos damų – vienišos, ir dėmesingai išklausytų gyvenimišką istoriją.

Damų galeriją papildo keletas natiurmortų – prabangiai padengti staleliai kviečia išgerti arbatėlės aristokratiškoje draugijoje. Kaip rašoma organizatorių išplatintame pranešime spaudai, šio kvietimo nedera atsisakyti, nes tokia proga pasitaiko nedažnai.

„Menininkės potėpis tarytum gyvas, jautrus ir net labai lengvai gulantis arba nusėdantis drobėje. Potėpis tik pabrėžia plokštumas, bet nesiekia sukonstruoti griežtos daikto ar personažo apimties. Čia apimtis menama, kaip ir menamas žvilgsnis, kaip ir kažkur veikianti, į ateitį atidėta, paslaptis. Potėpis tik pabrėžia tapomos (arba jau nutapytos) figūros kontūrą, o pabrėždamas figūrą, žvilgsnis visą personažo kūną perkelia į dekoratyvumo oazę. Būtent dekoratyvumas, kvestionuodamas formos apimtį, verčia labiau pasitikėti plokštuma kaip tiesa, bet ne apimtimi kaip tikrove.

Poststruktūralistiškai mąstant galima teigti, kad tikrovei iš prigimties nebūdinga tiesa, kad tiesa atidedama kažkur į ten, galbūt į plokštumą, veikiančią anapus tikrovės; galbūt į plokštumą, sugeriančią aliejinį dažą. Tikėtina, kad potėpio dominavimas verčia klaidžioti tarp vaizduojamosios formos ir tarp jo paties (potėpio kaip formos) bei pačiame klaidžiojimo paprastume atrasti grožį“, – taip autorės kūrybą apibūdino menotyrininkas Remigijus Venckus.

Natalijos Janekinos tapybos paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 18 d.