Ar galima padovanoti jausmus, muziką? Klasikinės muzikos mylėtojas organizacijos „Culture live“ atstovas Darius Mažintas įsitikinęs, kad atėję į Vilniuje vyksiantį festivalį „Kalėdos Chodkevičių rūmuose“ žmonės į tokį klausimą atsakys tik teigiamai.

Prie pirmą kartą gruodžio 26-30 dienomis organizuojamo festivalio Chodkevičių rūmuose prisideda ir garsus tenoras Merūnas Vitulskis, kuris kartu su pianistu D.Mažintu atliks įvairių epochų klasikinius kūrinius.

Apie festivalį ir kultūrą kalbamės su abiem menininkais.

Merūnai, muzikos pasaulyje žinomas tapai tik sudalyvavęs televizijos projekte „Kelias į žvaigždes“. Kodėl vis dėlto pasukai klasikinės muzikos keliu,nes dabar labiau esi matomas klasikinės muzikos koncertų scenose, o ne televizijos projektuose?

Merūnas. Sutinku – realybės šou buvo geras atspirties taškas, tačiau mano širdis visada labiau linko į klasikinę muziką. Operinis dainavimas yra tai, ko visą gyvenimą troškau, todėl kitokiu keliu pasukti ir negalėjau, nepaisant įvairiausių pasiūlymų. Įdėjau labai daug pastangų tam, ką dabar turiu: koncertai didelėse salėse, klasikinės muzikos mylėtojų auditorija, vaidmenys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, konkursai bei festivaliai užsienyje, visa tai verčia stengtis ir siekti to, kas iš tiesų yra vertybė.

Dariau, o kaip Tau kilo idėja į savo rengiamą festivalį pasikviesti Merūną?

Darius.Su Merūnu labai susibendravome viename konkursų, vykusių Milane. Supratau, kad tai yra žmogus, kuriam klasikinė muzika yra didelė vertybė ir kad jis gali padaryti viską, kad šios muzikos tradicijos įgautų prasmę ir būtų perduodamos iš kartos į kartą. Žavu, jog žmogus, populiarumo įgavęs televizijos projekte, atsigręžia į klasiką ir naudodamasis savo populiarumu stengiasi pritraukti žmones į šią aplinką.

Merūnai, ką jauti dainuodamas televizijoje ir ką jauti, kai užlipi į sceną?

M. Jei atvirai, sudainavęs televizijos laidoje niekada nesusimąstau apie tai, kas įvyko, jokios mintys neateina. Tačiau kai nulipu nuo scenos, esančios kamerinėje aplinkoje, jausmai ir išgyvenimai visai kitokie. Nieko nėra geriau kaip prisiminti tą akimirką, kai po koncerto, klasikinės muzikos mylėtojų akys žiba susižavėjimu ir padėka už pasirodymą. Visada jaučiuosi kupinas teigiamos energijos ir dar ilgai norisi grįžti į tą akimirką.

O kuo tave sužavėjo pasiūlymas dainuoti Chodkevičių rūmuose?

M. Ar įsivaizduojate, ką reiškia dainuoti gražiausias skirtingų epochų arijas, skambant tobulai muzikai gražiuose senoviniuose rūmuose per Kalėdas...? Pabandykite. Vien buvimas toje erdvėje priverčia jaustis ypatingai. Tai vieta, kurioje privalo skambėti klasikinė muzika. Kaip jau minėjau, palaikau D.Mažinto norą išlaikyti tradicijas ir puoselėti klasikinę muziką, todėl surengtas koncertas bus idealus pavyzdys anksčiau egzistavusių salonų, kuriuose aukštuomenė lankydavosi ne tik padiskutuoti apie gyvenimą, bet ir pasiklausyti „dieviškos“ muzikos.

Matyt, esu iš tų žmonių, kurie po savęs nori kažką palikti. Tokį požiūrį man jau įskiepijo vaikystėje. O tokie projektai tik ir gali įprasminti visą įdėtą darbą.

Dariau, o kaip gimė idėja daryti tokį festivalį, ar jis bus tęstinis, ar tai tik vienkartinė šventė klasikos mylėtojams?

D. Idėja organizuoti tokį festivalį gimė iš meilės muzikai. Kartu su pianistu Aidu Puodžiuku nusprendėme, kad festivalis kamerinėje įspūdingų Chodkevičių rūmų aplinkoje labai praturtintų Kalėdinio laikotarpio renginių sąrašą. Saloninės muzikos koncertų privalumai -  betarpiškas atlikėjų ir klausytojų „bendravimas“. Stengėmės parinkti kuo įvairesnę festivalio programą, kuri atspindėtų šventinę nuotaiką bei išsilaikytų klasikinės muzikos rėmuose. Reikia pripažinti, tokie festivaliai reikalauja daug pastangų ir laiko, tačiau klausytojų aplodismentai ir įvertinimas visa tai atperka.

Kokia festivalio programa, ko klausytojas gali tikėtis, apsilankęs koncertuose?

D. Ko gali tikėtis klausytojas – pirmiausia šiltos ir jaukios atmosferos bei gražiausios muzikos. Pirmąjį vakarą – gruodžio 26 d. koncertuos Vyrų ansamblis „Quorum“, gruodžio 27 d.  - „Sidabrnės Kalėdų giesmės“, kurias atliks Eugenijus Chrebtovas, jam talkins pianistas Aidas Puodžiukas, gruodžio 28 d. – „Šerkšnu liepsnojanti romantika“, kurią įgyvendinsime kartu su Merūnu, gruodžio 29 d. – koncertas „Miniatiūroms sningant“, kuriame dalyvaus  Dainius Puodžiukas (Smuikas), Rūta Tamutytė (Violončelė) ir Aidas Puodžiukas (Fortepijonas), o festivalio uždarymo koncertą, gruodžio 30 d., „Snaigėms šokant tango“ atliksiu kartu su violončelininku Glebu Pyšniaku. Kaip matote, programa labai įvairi: nuo Baroko iki „the Beatles“, todėl kiekvienas galės pasirinkti sau mieliausią koncertą.

Tačiau žiūrovus nustebinsime ne tik gražiausiomis melodijomis, bet ir staigmenomis bei jaukiu pabendravimu prie taurės brandaus gėrimo kartu su atlikėjais.  Norėtume, jog tai būtų tikros Kalėdos Chodkevičių dvare.

Esate jauni, ambicingi, kultūros bei tikrų vertybių puoselėtojai. Kaip manote, kokia yra dabartinė klasikinės muzikos situacija Lietuvoje? Kas laukia kultūros?

M. Gaila, kad šiuo metu situacija iš tiesu nepavydėtina, nes media jau nebekalba apie rimtus dalykus, vis greičiau pasinerdama į bulvarinius pranešimus, o tokie dalykai, kaip kokybiška kritika, recenzijos, laidos yra visiškai išnykę. Rodos, kad tikrojo meno puoselėtojai yra dusinami populiariosios muzikos ir laidų. Bet labai tikiuosi, kad šitas besikaupiantis burbulas kada nors sprogs ir galėsime plačiai skleisti klasikinę muziką.

D. Keista, bet Lietuvoje šiuo metu yra vos kelios salės, kuriose galima rengti profesionalius kamerinės muzikos koncertus. Liūdna, kad valdžia į kultūrą žiūri atmestinai, tarsi į pašalinį dalyką. O juk tiek daug galima būtų padaryti, nes kultūra yra ta sritis, kuri gali pritraukti daugybę investicijų iš užsienio. Deja, esame tarsi užspausti į kampą ir negalime pajudėti, bent jau kol kas.

Bilietai į kiekvieną koncertą kainuoja po 53 litus. Po renginio svečiai bus vaišinami šventiniu gėrimu.