Vilniaus knygų mugėje buvo pristatytas pakartotas unikalios Vlado Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“ leidimas. Geriausias per 20 metų Vilniaus istorijos knyga.

Knyga kokios dar nebuvo. Puikus leidinys, suteikiantis skaitytojui galimybę susipažinti su senuoju Vilniumi. Knyga tapusi iššūkiu visiems. Tokie žodžiai skambėjo pristatant naują unikalų V. Drėmos knygos leidimą.  

Solidaus leidinio pristatyme dalyvavo ne tik velionio autoriaus duktė Gražina Drėmaitė, bet ir kiti prie knygos perleidimo prisidėję žmonės: Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romas Budrys, bei Artūras Mickevičius - Versus Aurus leidyklos direktorius.

Knyga „Dingęs Vilnius“ vos pasirodžiusi tapo legenda. 1991 m. pasirodė pirmasis jos leidimas. Tekstas senas, tačiau drauge knygoje yra kažkas naujo ir unikalaus. Ruošiantis naujam leidimui buvo sukurtas visiškai naujas knygos maketas. Daug pakeitimų buvo padaryta iliustracinėje dalyje. Sename leidinyje buvo datavimo klaidų, supainioti autoriai, pavadinimai. visos šios klaidos naujajame leidinyje buvo ištaisytos. Ypač svarbūs šie pokyčiai profesionalams.

Pristatyme dalyvavusi G.Drėmaitė pusiau juokais teigė, kad apie naujai išleisti planuojamą knygą,  sužinojome paskutinė.

„Aš sužinojau paskutinė, kad knyga vėl atsiras ir priėmiau tai kaip stebuklą, o iniciatorė - Birutė Kuklytė, Nacionalinio muziejaus direktorė. Prieš 10 metų į mus kreipėsi lenkų ambasada, prašė išversti ir pristatyti kaip gražiausia Lietuvos knygą, bet tai buvo neįmanoma, nes nebuvo knygos maketo. Vėliau B.Kuklytei ir gimė idėja perleisti knyga pasinaudojant Nacionalinių muziejų fonduose saugoma medžiaga“, - teigė autoriaus duktė.

R.Budrys kalbėdamas apie knygą prisiminė ir sentimentalių detalių iš V. Drėmos gyvenimo.

„V. Drėma gyveno Literatų gatvėje ir daugelis specialistų kreipdavosi į V. Drėma patarimų. Jis buvo nuostabus archyvaras ir jis žinojo visus šaltinius, kur ko ieškoti. Drėmienė visuomet eidavo pasitikti V. Drėmos ir jie abu gražiai grįždavo palei Vilnelės krantus namo. Jis turėjo nepaprastai daug informacijos ir stengėsi ją pateikti. Jis ieškojo autentiškų dailininkų kūrinių, kuo daugiau autentikos“, - dėstė R. Budrys.