Vilniaus dokumentinių filmų festivalio kviestinis svečias – pasaulinio garso režisierius Viktoras Kosakovskis daugelį nustebino pareiškęs, kad stengiasi nebekurti filmų. Be to, prisipažino nežiūrintis savų filmų.

Ypatingas svečias

Į įprastą filmų žiūrėjimo ritmą kino žiūrovus jau devintus metus grąžins Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF‘12).  Rugsėjo 20-30 d. jis įsilies į kino festivalių tirštą rudens sezoną.

Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta festivalio organizatorių kantriai ketverius metus kviestam režisieriui Viktorui Kosakovskiui. Tai vienas garsiausių Rusijos kino kūrėjų ir vienas reikšmingiausių dokumentinio kino režisierių, pelnęs per šimtą apdovanojimų tarptautiniuose bei nacionaliniuose festivaliuose.

„Atvykau į Vilnių ir jis taip man patiko. Pagalvojau, kad norėčiau čia pasilikti metams. Šio miesto teisingas dydis, teisingi žmonės. Tiesiog nepakartojama“, - liaupsių sostinei negailėjo vienas geriausių dokumentinio kino kūrėjų pasaulyje.

„Vaikščiojau po Vilnių ir galvojau, kad reikia sukurti filmą, bet visais būdais stengiuosi stabdyti save ir to nedaryti“, - pridūrė jis.

Paklaustas, ar ilgai siekė pasaulinio pripažinimo, V. Kosakovskis pusiau juokaudamas atsakė, kad šlovės spinduliuose galėjo maudytis jau po pirmojo filmo. „Pirmajame festivalyje gavau visus prizus. Žmonės, ilgą laiką dirbantys kino industrijoje, tuo labai stebėjosi“, - pasakojo jis.

Kalbėdamas apie pirmąjį savo filmą, 1989 metais pasirodžiusį „Losevą“, kuriame V. Kosakovskis pasakojo apie rusų filosofą A. F. Losevą, režisierius neslėpė sėkmės faktoriaus. „Tiesiog reikiamu metu pavyko įjungti kamerą. Geriausia, ką esu nufilmavęs, nufilmavau pirmąją savo filmavimo dieną“, - pasakojo režisierius.

V. Kosakovskis nustebino į spaudos konferenciją susirinkusius žurnalistus pareiškęs, kad stengiasi kuo mažiau filmuoti, nes pasaulyje ir taip yra daug filmų. Be to, kino grandui artimesnė operatoriaus, o ne režisieriaus specialybė, nes operatorius dokumentiniame kine, anot jo, svarbesnis.

„Niekada nežiūriu savo filmų. Pabaigęs filmą, nenoriu jo žiūrėti. Manau, kad jie silpnoki“, - dar vienu akibrokštu publiką pribloškė režisierius.

Džiaugiasi galimybe

„Susitikimas su V. Kosakovskiu – be galo reta ir unikali proga. Kiekvienam festivaliui yra milžiniška garbė sulaukti šio svečio ir pristatyti jo filmų retrospektyvą. Mums ši viešnagė itin svarbi: VDFF žiūrovų laukia ne tik susitikimai su V. Kosakovskiu prieš ir po seansų, bet ir kūrybinės kino dirbtuvės, skirtos visiems besidomintiems dokumentiniu autoriniu kinu“, – sakė V. Levickaitė, VDFF rengiančio „Skalvijos“ kino centro direktorė.

VDFF žiūrovai ne tik išvys visus V. Kosakovskio filmus, bet ir patys galės pabendrauti su šiuo ypatingu kūrėju. Besidomintiems dokumentinio kino kūrimu V. Kosakovskis ves kūrybines kino dirbtuves.

Kartu su V. Kosakovskio retrospektyva į festivalį taip pat atkeliauja filmas apie naujausio V. Kosakovskio darbo „Tegyvuoja Antipodai“ („¡Vivan las Antipodas!“, 2011) kūrimą. Tai Čilės režisieriaus Carloso Kleino kūrinys „Kur skraido kondorai“ (2012), pažymėsiantis festivalio pradžią.

Kvies pažinti

Festivalio programoje – per 30 rinktinių dokumentinių filmų iš viso pasaulio, susitikimai su jų autoriais, kino meistriškumo dirbtuvės ir specialūs renginiai. Festivalis viešės Vilniaus „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“.

Šiemet šūkį „Atpažink save kitame!“ pasirinkę festivalio organizatoriai siūlys pažvelgti į save kito akimis, koncentruosis į asmeniškus žmonių pasaulius, sieks išryškinti jų subjektyvumą ir ieškos sąlyčio taškų su mūsų pasauliais.

„Šiųmetiniai VDFF filmai išskirtinai netikėti, o kartu atpažįstami. Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Tarsi save iš naujo pažintum kituose. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama. Tai suteikia savęs pažinimo, atradimo džiaugsmą“, – VDFF’12 filmus pristato Sonata Žalneravičiūtė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė.

Pagrindinėje festivalio programoje dokumentinio kino gerbėjai šiemet išvys devynis ryškiausius 2011-ųjų filmus. Iš Pietų Korėjos kilęs dokumentininkas Yi Seung-jun atvers jauno vyro, nuo vaikystės gyvenančio tylos ir tamsos apsuptyje, pasaulį („Sraigių planeta“), Helena Třeštíková, jau pažįstama festivalio žiūrovams iš rodytų „Katkos“ (2010) bei „René“ (2008) portretų, įsileis į 37 metus filmuoto Honzos gyvenimą („Asmeninis pasaulis“). Kaip keičiasi dviejų žmonių jausmai ir santykiai, kai jie įteisinami santuoka, klausia vokiečiai Levinas Peteris  bei Elza Kremser („Pažadas“), o britas James Bluemelis ieško atsakymų apie prievarta grįstų santykių prigimtį („66 mėnesiai“).

Dėmesys bitnikams

Specialiąja festivalio programa „Bitnikai kelyje“ VDFF organizatoriai šiemet atlieps visame pasaulyje minimas 90-ąsias Jacko Kerouaco gimimo metines. „Palūžusios kartos“ (beat generation) laikotarpį rekonstruos 4 programos filmai, kurių centre – pats J. Kerouacas („Jacko Kerouaco Amerika“, rež. John Antonelli, 1985) ir jo studijų draugai Allenas Ginsbergas („Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikai“, rež. Jerry Aronson, 1993) bei Villiamas S. Burroughsas („William S. Burroughs: iš vidaus“, rež. Yony Leyser, 2010).

Programos filmus apibendrina režisierius Chuckas Workmanas („Ištakos: bitnikų ir „palūžusiosios kartos“ istorija“, 1999). Konkursinėje programoje jau penktą kartą varžysis tuzinas naujausių estų, latvių bei lietuvių filmų.

Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, rugsėjo 29 d. VDFF uždarymo metu paskelbs tarptautinė žiuri. Kazickų šeimos fondas laureatus apdovanos piniginėmis premijomis; simpatijų prizą lietuviškam programos filmui įteiks žurnalo „Moteris“ redakcija.

11 dienų truksiančią VDFF žiūrovų kelionę po dokumentikos pasaulį užbaigs jauno lietuvių režisieriaus Tomo Smulkio premjera „Rojaus beieškant“ (2012).