Laisvės alėją kaip merdinčią dabar regi daugelis kauniečių. Tačiau kartu su kitąmet planuojama pradėti gatvės rekonstrukcija ketinama ją prikelti ir naujam gyvenimui atverčiant kitą lapą istorijoje.

Tačiau ar šitie pokyčiai išties įmanomi? Interviu su Kauno miesto savivaldybės Miesto įvaizdžio ir turizmo skyriaus vedėju Sauliumi Kromalcu.

Koks šiandieninis Laisvės alėjos įvaizdis?

Miesto centras yra istorinį miesto identitetą apsprendžianti erdvė, kurioje per ilgą laiką susiklosto natūralūs žmonių srautų traukos objektai, tokie, kaip valdžios, sveikatos, švietimo, įstaigos, teatrai, muziejai, sakraliniai pastatai. Laisvės alėja kaip centrinė miesto gatvė, pasižymi išskirtine svarba miesto identitetui.

Bendradarbiaujant su universitetų studentais ir atlikus konkurencinės aplinkos tyrimus galima išskirti pagrindinius gatvės privalumus: maloni pasivaikščiojimo aplinka, lengvas pasiekiamumas transportu ir pėsčiomis, tvarka ir laisvalaikio praleidimo galimybės. Tačiau dėl pastarojo aspekto deja jai tenka nusileisti šalimais pastatytam prekybos ir pramogų centrui „Akropolis“.

Kas turėjo įtakos iki šiol šioje miesto centro vietoje vykusiems pokyčiams?

Visame pasaulyje miesto centrai susiduria su gyvybingumo praradimo problema. Ją dažniausiai lemia nuolatinių gyventojų pasitraukimas iš miestų centrų bei didžiųjų prekybos ir laisvalaikio centrų poveikis. Pastarieji sukuria alternatyvą miesto centrui, tačiau „po stogu“.

Yra daugybė veiksnių, kurie įtakoja miesto centro gyvybingumą. Tai ne tik ergonomiška aplinka, traukos objektų sukūrimas ir apjungimas tarpusavyje, saugumas, bet ir miesto valdymo kokybė. Kalbant apie Laisvės alėjos „konkurentus“, galima išskirti ne tik prekybos centrus „Akropolį“, „Mega“, tačiau ir prekybos miestelį „Urmas“ bei Kauno Senamiestį, kuris tapo lygiaverčiu konkurentu. Senamiesčio atgaivinimo pavyzdys visų pirma siejamas su bendruomenės iniciatyvų apjungimu, ko kol kas trūksta Laisvės alėjai.

Kuo konkrečiai galime šia gatve didžiuotis?

Nejučia Laisvės alėją lyginant su didžiaisiais prekybos centrais visų pirma yra pasigendama prekių ir paslaugų pasiūlos. Alėjos gyvenimą tiesiogiai įtakoja ir sezoniškumas. Tačiau atlikti tyrimai rodo, kad Laisvės alėjos lankytojai didžiąja dalimi yra patenkinti gatve kaip viešąja erdve, nors ir pripažįsta tam tikrų pokyčių būtinybę. Pagrindiniai Laisvės alėjos traukos faktoriai, kuriuos išskiria čia besilankantys: jauki pėsčiųjų zona, liepų alėja, kavinės ir barai, bei malonūs prisiminimai, siejami su šia miesto dalimi.

Kitąmet numatoma alėjos rekonstrukcija. Kiek tai pakeis jos įvaizdį?

Laisvės alėjos rekonstrukcija turės neišvengiamai susisieti su naujai besiformuojančia komercine erdve ir gyventojų, kaip vartotojų, lankymosi ypatumais. Sprendimas siejasi su trimis esminėmis problemomis: parkavimo vietų klausimu, saugumo užtikrinimu ir alėjos estetinės būklės sutvarkymu, kuris suprantamas kaip rekonstrukcija.

Remiantis tyrimais, Laisvės alėja miestiečių vertinama būtent kaip viešoji erdvė, skirta pėstiesiems. Tačiau net ir novatoriški architektų rekonstrukcijos projekte siūlomi sprendimai, kaip skėčių alėjoje įrengimas, nėra visiškai pajėgūs išspręsti sezoniškumo problemos. Juk šaltais rudens ir žiemos mėnesiais prekybos centrai išlieka patrauklesne apsipirkimo vieta nei centrinė miesto gatvė.

Europos praktika rodo, kad centrinėse miesto erdvėse vyrauja ne prekybos grandinės, bet unikalias paslaugas ir prekes siūlančios smulkaus ir vidutinio verslo įstaigos. Dėl šios priežasties Laisvės alėjoje esančios įmonės, gal net susijungusios į vieną darinį, ateityje turėtų išnaudoti sezoniškumo privalumus, sukurdamos tam tikrą aplinką. Čia turima galvoje sezonų „atidarymus“ bei „uždarymus“ puošiant vitrinas, organizuojant savitus renginius bei kreipiant dėmesį į akcentus, pavyzdžiui, čiuožyklos įrengimą. Tai galima pastebėti Senamiesčio – M. Valančiaus, Rotušės aikštės ar Vilniaus gatvės – verslininkų bendruomenių veikloje.

Ar po rekonstrukcijos galima tikėtis, kad Laisvės alėja sugrįš į savo aukso amžiaus laikus, kuriais ji galėjo girtis prieš kelis dešimtmečius?

Pažvelgus į gatvės istoriją, galima prisiminti, kad 1982 metų lapkričio 6 dieną baigėsi Laisvės alėjos rekonstrukcija. Tai buvo antroji pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje po Šiaulių pėsčiųjų bulvaro atsiradimo 1975 metais. Iš viso rekonstrukcijos darbai tuo metu kainavo 3,141 milijono rublių. Būtent tokio traukos centro sukūrimas ir suintensyvino ir atgaivino miesto centrą.

Ar Laisvės alėja atgaus turėtą populiarumą po jos rekonstrukcijos priklausys ne tik nuo architektų, bet ir  tiesiogiai nuo miesto valdžios, verslo ir visuomenės susišnekėjimo. Tikslingai stiprinant centrinę miesto teritoriją, turinčią savo istoriją, o ne priemiesčius, sukuriant ir stiprinant kultūros traukos centrus, kas šiuo atveju planuojama su „Romuvos“ kino teatru, šalia jų Laisvės alėjoje kurtųsi skirtingų paskirčių, gyventojų poreikius tenkinančios ir skirtingomis darbo valandomis aptarnaujančios įstaigos.

Todėl šiame procese yra ypač svarbu atsižvelgti į miestiečių bei miesto svečių kaip vartotojų poreikius, apsipirkimo, poilsio ir vietos pasirinkimo motyvus, kurie lems Laisvės alėjos atgaivinimo sėkmę.