Algis Ramanauskas-Greitai, ilsėdamasis nuo Vilniaus miesto tarybos nario statuso, nelieka abejingas tam, kas šiandien vyksta mieste ir politikoje. Jo požiūris – kaip visada aštrus. Galbūt tai tiesa, kuri patiks tikrai ne visiems.

- Pradėkime nuo šiandienos aktualijų: Austrijos spjūvis Lietuvai į veidą. Iš esmės esate vakarietiškos kultūros šalininkas, neretai lietuvius pavadinantis provincialiais. Žinoma, kontekstas būna kitoks, tačiau šiuo atveju tos vakarietiškos kultūros atstovai pasielgė ne visai garbingai. O gal būtent vakarietiška kultūra ir reiškia tai, kad elgiuosi, kaip man patinka, kaip naudingiau, kaip patogiau, nepaisant net europietiško solidarumo?

- Visada bodėjausi postkomunistinių visuomenių saviplaka. Ne lietuvius kritikuodavau, o litofcus - didelis skirtumas.

Vakarietiška kultūra vakarietiškai kultūrai nelygi. Žinom ir pamenam neutralius bailius - Švediją ir Šveicariją, šalis, dėl kurių rusiškieji fašistai taip ilgai nebuvo nugalėti.

Kita vertus, žinom, pamenam ir žavimės Britanija, kuri ilgokai vienui viena kovojo su III Reichu, būdama beviltiškoj situacijoj. Ir laimėjo.

Man asmeniškai vakariečių Reagano ir Thatcher padaryti darbai ir šiandien spindi taip ryškiai, kad jų šviesoje aš beveik nepastebiu smulkių išdavikų nuo Dunojaus.

Lietuva, kaip ir visa Naujoji Europa, tokių niekšybių daryti dar neišmoko ir vargu ar kada išmoks, tikiuosi.

- Grįžkime į Vilnių. Netrukus 100 dienų, kai miestą valdo Artūro Zuoko vadovaujama valdžia. Viena vertus, trumpas laikas daryti toli siekiančias išvadas, kita – jau galima įžvelgti šiokias tokias tendencijas.

- Man sunku vertinti naujos Tarybos darbą: nežinau, geresnė ji ar blogesnė už tą, kurioje buvau pats. Mūsų Taryboje buvo malonių ir tikrai nekorumpuotų žmonių; buvo jų net ir paksistų tarpe, he he.

Kita vertus, iki šiol ausyse skamba su rusišku akcentu ties kiekvienu svarstomu klausimu Buduliu bliaunantis idiotas avino balsu, buvęs "opozicijos lyderis"; iki šiol akyse stovi ir padžiūvusio Paleckio siluetas, su nesveiku blizgesiu amfetamininėse akutėse.

Mes neturėjom atvirų kagėbistų, kaip dabar, bet šunsnukių mums netrūko.

- Bet ar jaučiate, kad kas nors iš tikrųjų vyktų – be kasdienių A.Zuoko piarinių akcijų ir uoliai dirbančio viešųjų ryšių skyriaus, montuojančio filmukus, kaip meras perka rytinę kavą... Pastebėjau, kad nevengiate ironiškai pakomentuoti mero pasisakymų „Facebook“ erdvėje... Kas tai – draugiškas „pasišpilkavimas“? O gal jus iš tikrųjų erzina tie postringavimai?

- Zuokas - žmogus, kuriam, nepaisant tų jo skandalų, vis dėlto jaučiau kažkokią pagarbą - mano akyse papuvo su priešrinkiminiu gerrymanderingu; turbūt daug kas pamena. Ne tiek tas gerrymanderingas buvo baisus, kiek isteriška ir aiškiai skubota Zuoko reakcija į visiškai teisėtą ir taiklų Manto Adomėno kaltinimą tuo gerrymanderingu.Tie Zuoko vojažai riedžiu ar dviračiu po Vilnių su kamera ir komentarais yra juokingi, jei ne apgailėtini. Pamenu, kaip pasišlykštėjau pamatęs vieną jo Feisbuke publikuotą kelionę, kur jis atsitrenkia į Konstitucijos prospekte esančią visiems matomą tvorą ties pat savivaldybe – su graffiti apie policininkus, kad policininkai taip pat žmonės ar pan. Jis perskaitė banalią vandalų terlionę ir pabujojo nuo jos. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo "legalus graffiti" - nonsensas pagal apibrėžimą, nes graffiti visada yra nelegalu. Kad tai buvo jo paties leidimas ar pan. Tai ką mes turim? Žmogus, kuris kažkada turėjo kiaušus uždrausti girtaut Vokiečių gatvėje, šiandien seilėjasi su tais pačiais vandalais, kurie kažkada deklamavo savo hiphopinius eilėraštukus apie tai, kad jie ir toliau gers alų savo Vokiečių gatvėj.

Aš suprantu, kad kompromisai yra jėga, bet tokiu atviru vandalizmo glamūrizavimu Zuokas padarė didžiulę žalą teisingam kovos su graffiti reikalui. Man visa tai nepatinka, švelniai tariant.

Zuokas yra jaunas, su galva, energingas ir gerai rengiasi. Labai tikiuosi, kad jis atsipeikės ir liausis klouninęsis. Vilčių teikia bandymai prikirpti sparnelius paveldofašistiniams otkatų prievartautojams.

–  Iš esmės buvote pavyzdingas tarybos narys, dalyvaudavote posėdžiuose, nors stebint iš šalies atrodė, kad portalų naujienos jums buvo kur kas įdomesnės, nei kolegų diskusijos. Ar būdamas tarybos nariu jautėtės turįs realių įrankių veikti, ne kalbėti, bet daryti?

– Vertinu kaip įdomią patirtį. Būdamas salėje jaučiausi neblogai, dėkoju už rūpestį :) Kai svarstymai būdavo neįdomūs, tarp balsavimų dažniau nei po lietuviškus žinių portalus naršiau po Wikipediją. Pavyzdingas narys lankomumo prasme tikrai buvau, nepaisant kai kurių žurnalistų ar Tarybos narių melo, kad daug praleidau. Praleidinėjau tik Socialinių Reikalų Komiteto posėdžius (kuriam laikinai priklausiau, dėl susitarimų su koalicijos partneriais), nes tai buvo vienintelė priemonė padaryti taip, kad kuo greičiau mane grąžintų atgal į Švietimo, Sporto, Kultūros ir Jaunimo Reikalų Komitetą. Sakiau jiems - amoralu "dirbti" ten, kur nieko neišmanai, grąžinkit greičiau mane atgal, ir nuo šiol aš ignoruoju SRK posėdžius. Tai padėjo ir aš netrukus vėl dirbau darbą, kurį išmanau - ŠSKJRK.

– Ką galėtumėte išskirti, kaip grynai savo darbo rezultatą, ar pavyko įgyvendinti tai, ką galbūt buvote sumanęs, eidamas į politiką? O gal priešingai, labai greitai supratote, kad ten bergždžias reikalas ir tapote abejingas? Galbūt dabar džiaugiatės, kiek laiko sutaupote, trečiadieniais nesėdėdamas toje salėje?

– Atėjau su Tėvynės Sąjunga; mūsų buvo dešimties žmonių frakcija. Aš neturėjau ir nestūmiau kažkokių savo projektų, nes mane visiškai tenkino TS programa. Populistas sakytų, kad aš "kaip marionetė spaudžiau balsavimo mygtukus", ir tai būtų panašu į tiesą, nes, žinot, tikrai lengva spaudyti mygtukus kartu su bendraminčiais, kurių nuomonė nesiskiria nuo taviškės ir su kuriais tu turi vienodą ar labai panašią šalies ir miesto viziją.

Kita vertus, aš esu ne kartą ir susikirtęs su kai kuriais bendrapartiečiais, ypač lenkų ar buldozerinio folkloro klausimais. Ir balsuodavau tais atvejais atitinkamai. Reikalas tas, kad Lietuvos lenkus (o ne tomaševskius) laikau mūsų broliais ir bendrapiliečiais; tokie man ir mūsų rusai. Nejuokauju. Tai mūsiškiai.

Komitete visada buvau prieš lėšų skyrimą baudžiavinio krakoviako projektams, ir tas, matyt, nelabai patiko kai kuriems mano bendrapartiečiams, nors šiaip mūsų frakcija buvo tikrai demokratiška, šviesi ir labai inteligentiška.

– Kiek realiai miesto tarybos nariai yra miesto vizijos projektuotojai? Kiek jie įsigilinę į miesto problematiką, aktualijas, į bendro pobūdžio reikalus? O kiek tame vaidybos, šou elementų ir tuščio energijos švaistymo?

– Turėjom tokį Rudžionį, "opozicijos lyderį". Tai vat tas Rudžionis per Tarybos posėdžius amžinai paleisdavo savo satanistinio valstiečio kakarynę kiekvienu klausimu. Jis bliovė tuos keturis metus taip, kad man iki šiol ausyse skamba tos jo blejonės; tam tikra prasme gavau akustinę traumą, kaip daugybė Bokšto gynėjų Sausio tryliktosios naktį. Greičiausiai jis manė, kad tai ir yra "tarybos nario darbas".

Jis buvo neteisus. Pagrindinis darbas vyksta komitetuose, kur neužklysta žurnalistai ir runkeliai, kur nėra prieš ką pasirodyti. Komitetuose svarstomi visi ar beveik visi klausimai; būtent čia ir laužomos ietys. Komiteto posėdžiuose ir man yra ne kartą tekę aršiai ginti savo poziciją.

Tarybai gi dažniausiai lieka tik "ratifikuoti" komitetų priimtas rekomendacijas. Čia nupiešiau supaprastintą schemą, ne viskas taip juoda-balta, bet esmė yra būtent tokia. Aišku, itin svarbiais klausimais būdavo ilgai diskutuojama ir Tarybos posėdžio metu, su keliolika ar keliasdešimt audringai pasisakančiųjų ir pan., bet tai būdavę ne taip dažnai.

Žinot, kelis kartus svarstėm Kalvarijų turgaus - kontrabandos ir antisanitarijos stalingrado - klausimą dėl tos kloakos perdavimo į privataus operatoriaus rankas. Į salę sausakimšai sugužėdavo to "turgaus" žmonės: piktų rėkiančių bobų bataljonas ir grandinėm apsikarsčiusių banditaveidžių reketuotojų būrys, greičiausiai tų bobų stogas. Kaip manot, kas labiausiai nėrėsi iš kailio prieš tokią auditoriją? Tai buvo žmogus, kuris paprastai būdavo labai tylus, gal net inteligentiškas, tiek mūsų komiteto, tiek Tarybos posėdžiuose. Tai būdavo Paleckis. Kai tik suleisdavo tuos turgaus rėksnius į posėdžių salę, tuoj Paleckiui tarsi kas paberdavo pusmetrinį amfetamino takelį prieš nosį. Cirkas. Pilna salė auksinių dantų ir auksinių grandinių, ir Paleckis skelia pareiškimą po pareiškimo. Audringos ovacijos, "gėda, gėda!" ir komunistinės šlėktos ubliūdkas švyti it geležėlę radęs - dar vienas šou įėjo istorijon.

– Kalbant apie šou elementus, kodėl vieni pramogų pasaulio atstovai, patekę į politiką, taip ir neatsikrato šoumenų etiketės, o kitiems pavyksta suformuoti gana rimtų politikų įvaizdį? Jūsų atveju, man regis, buvo būtent taip: susidaro įspūdis, kad gana greitai pavyko įrodyti, kad nesate Sūrskis. Turbūt net nesate apskųstas jokiai etikos komisijai.

– Lengva nebūti Broniumi ar Sūrskiu, kai nesi Bronius ar Sūrskis. Aš taip ir nesuaugau su jais, nors draugaujam ilgokai. Man į galvą niekada nešautų ateiti į Tarybą su peruku ir manyti, kad tai žiauriai smagu ir juokinga.Apskųstas esu, bet ne dėl mano personažų, o dėl mano paties pasisakymų. Skundė Paleckis, buvo smagu. Palecki, apskųsk dar kartą, duosiu šimtą litų, galėsi susisamdyti šimtą bomžų dar vienai socialistinei akcijai.

– Kokių aplinkybių reikėtų, kad grįžtumėte į Tėvynės sąjungą (TS)? O gal praėjus keliams mėnesiams nuo narystės sustabdymo jau galėtumėte pasakyti – politikos atsikandau visam gyvenimui?

– Viskas labai paprasta. Buvau suspendavęs savo narystę TS iki bus išspręstas Uokos klausimas. Kaip žinome, Uoka, kartu su krūvele kitų fašistuojančių latentinių sodomitų, buvo neseniai išspirtas. Mano narystė automatiškai atsistatė. Jaučiuosi prisidėjęs prie partijos apsivalymo. Medalio neprašysiu.

Taip, aš ir dabar manau, kad apsivaliusi TS vis dar yra labai bloga partija, bet geresnės Lietuvoje neturime.

– Kalbant apie politiką ir rinkimus, pasakykite, kaip čia atsitinka, kad Vilniuje, kur, atrodo, telkiasi didžiausią potencialą turinti visuomenės dalis – profesūra, studentija, mokslų daktarai ir pan. – vis tiek į valdžią išrenkami politikai, „teisti už gerus darbus“?

– Visada labai didele bėda laikiau jaunimo: a) apolitiškumą; b) tekėjimą iš šalies. Kritinę balsuotojų masę vis dar sudaro Oktiabrio Burdenkos Bolvankių Zavodo proletarai ir kuoktelėjusios bobutės. Likęs jaunimas užsideda tašioką per sprandą, uždeda ranką savo varšavkei per petį ir eina bimbinėti Akropolin. Vakare jis driftina Konstitucijos prospektu savo papuvusia honda, su trispalvėm kojinėm ant veidrodėlių. Šitaip į Tarybą patenka paleckiai, zekas Butkevičius ir atviri kagėbistai. Zeką Butkevičių į savo frakciją džiugiai priima Liberalo ir Centro Sąjungos Centrinė Barzda Gintas Babravičius. Zekas Butkevičius pakeičia jau kežkelioliktą partiją. Visi Tarybos nariai ploja katučių. Gerai, gal ne visi, dar turim vilties: salėj matau kelis tyliai besišlykštinčius veidus.

– Mačiau jus su sūnumi ant dviračio. Dviratis – laisvalaikiui ar tapo susisiekimo priemone? Turbūt galėtumėte išreikšti nuomonę apie dviračių takus Vilniuje ir apskritai dviračių infrastruktūrą.

– Dviratis - naujai atrasta mano aistra. Šiais laikais the dviratis yra labai toli pažengęs į priekį, jo naudingumo koeficientas toks geras, kad trūksta žodžių. Geras apybrangis dviratis šiandien - nebloga susisiekimo priemonė.Be to, tikiuosi, kad dviratis leis man išvengti nugaros operacijos; kol kas rezultatai labai gerai nuteikiantys.Vilniuje turim jau neblogą (lyg ir) takyną, bet viskas pažįstama lyginant, o lygint kol kas neturiu su kuo, tai šiuo klausimu geriau patylėsiu. Bet dvirkos entuziastas tikrai esu.

– Karšta, miestas ištuštėjęs. Kaip Jums patinka Vilnius vasarą?

– Ne tiesa, kad ištuštėjęs. Geri barai ir vyninės - tie, kurių savininkai turėjo šviesumo suvokti, kad visai nebūtina kankinti lankytojus Tinomis Turner, Bocceli ar Status Quo - visada pilni.

Mano svajonių Vilniui pirmai pradžiai pakaktų tikros Zero Tolerance politikos graffiti atžvilgiu. Aišku, yra svarbesnių dalykų, ir aš čia truputį juokauju.

– Beje, kas girdėti apie Solomoną? Buvote gana karštai užsidegęs prispausti jam uodegą. Solomonas nepagautas, bet gal buvo verta kelti vėją vien dėl diskusijos, dėmesio atkreipimo?

– Ne, The Solomonas nepagautas (ta prasme, kad trūksta įrodymų teisminiam persekiojimui, nors policijai yra žinoma jo tapatybė), bet pagauta krūva solomonų, kaip ir tikėjausi. Tikiuosi, The Solomono reikalai kažkada vis tiek atkeliaus į teismą, su įkalčiais, su liudininkais.

Tačiau iš esmės man kur kas svarbiau buvo sukelti triukšmą apie visą reikalą. O jau triukšmas, jei pamenat, buvo daugiau nei didelis. Prie to prisidėjo ir mano viešas vardas, kad jį velniai.

Atsirado žmonių, teigusių, kad tai buvo mano priešrinkiminė reklamos akcija. Tie žmonės, patys būdami menkystomis, ir kitus vertina kaip save. Šiandien žinome, kad į jokius rinkimus aš nėjau. Buvo žmonių, teigusių, kad tuos pinigus aš pasisavinsiu. Ne, nepasisavinau, nes tai ne mano stilius. Vagystės - atviros ar ne - yra ne mano planuose, o TŲ žmonių godonėse.

O svarbiausia yra tai, kad Vilniaus policija šiemet pagavo ženkliai daugiau vandalų, nei per tą patį laikotarpį pernai. Taip, gal galima daryti prielaidą, kad ši akcija išjudino nusikalsti daugiau anarcho_idiotų, atseit dėl to daugiau jų ir pagavo. Gal dalis tiesos ir yra tame. Bet, patikėkit, kur kas didesni veiksniai čia yra IR tiesiog geresnis policijos darbas, IR palaipsnis visuomenės blaivėjimas, prie ko prisidėjo ir mūsų akcija. Mūsų visų, paaukojusių pinigus ar kitaip palaikiusių, ačiū jums.

– Niekada neatrodė, kad politiko statusas varžė jūsų kūrybinę veiklą, pasisakymus. Kita vertus, žiniasklaida vis tiek bandydavo išlaužti skandalą, girdi, Ramanauskas peržengė ribas, kaip tai vertina partija ir pan. Ar nebūdamas tarybos nariu pasijutote visiškai išsilaisvinęs nuo to, vadinkime, „atsiskaitinėjimo“, viešo žmogaus statuso?

– Ko gero, taip. Čia du dalykai - ir mano kadencijos Taryboje pabaiga, ir mano nesitaikstymas su mano interviu tekstų redagavimu, ko niekaip negali suvokti kai kurių leidinių redaktoriai ir kalbajobai, nuo ko man tik ramesnė galva.

Labai, beje, taiklus jūsų pastebėjimas apie bandymus išlaužti skandalą. Kai skandalo nėra, filadelfijus bandys jį išlaužti.