Požiūriai dėl Kauno pilies kirtosi dar tarpukariu

Ką daryti su apgriuvusia Kauno pilimi, jos prieigomis? Šis klausimas miesto šeimininkams nedavė ramybės nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios. Du skirtingi požiūriai – atkurti kuo autentiškesnę ir konservuoti neimituojant istorijos – kirtosi ir anuomet.

„Kelių gėlelių neužtenka“

Atkūrus Lietuvos valstybę, Kauno miesto savivaldybė ėmėsi spręsti Kauno pilies sutvarkymo klausimą.

1921 m. lapkričio 27 d. tuomečio burmistro Jono Vileišio iniciatyva buvo sukviesta trylikos asmenų komisija, kuri turėjo pasitarti dėl pilies sutvarkymo. Šią komisiją sudarė pats burmistras ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, archeologas Vladislovas Nagevičius ir kt. Komisijos pasitarimo būta labai trumpo, nes užprotokoluota tik tai, kad pilies rajoną nutarta pavadinti “Kauno Senapilis” ir sudaryti “Kauno Senapilio Komitetą” į kurį įeitų Meno kūrėjų draugijos, Lietuvių dailės draugijos ir kitų įstaigų atstovai. Naujai sudarytas komitetas 1922 m. buvo surengęs posėdį pilies teritorijoje.

1922 m. balandį uždraudus Kauno miesto gyventojams versti nešvarumus senapilės teritorijoje, buvo pradėti pakrantės sulyginimo darbai. Taip pat iš pilies bokšto buvo išvežta apie 1 500 vežimų įvairaus šlamšto, teritorija aptverta spygliuota viela. Kelias patekti į senapilę išklotas akmenimis. Sulygintoje vietoje padarytos klombos, sudarančios Gedimino stulpus, Vytauto Kryžių ir skydą. Tvarkai palaikyti pastatytas nuolatinis sargas.

Kiek vėliau Savivaldybės ūkio skyriaus vedėjas rašė, kad nepakanka kelias gėleles  pasodinti, vieną kitą suolą pastatyti arba tvorą aptverti, nes šie darbai papuoštų tik laikinai. O svarbiausias klausimas – kaip apsaugoti pilį nuo nykimo ir ją restauruoti – būtų nesprendžiamas.

Tikslas – restauruoti

Rimtesni svarstymai prasidėjo 1930 m., minint Vytauto Didžiojo metus. Kauno miesto taryba 1930 m. vasario 16 d. iškilmingame posėdyje įsipareigojo ieškoti būdų, kad griuvėsiai būtų apsaugoti nuo tolesnio griovimo ir nutarė išpirkti iš gyventojų pilies teritorijoje esančią žemę ir trobesius, bei toje vietoje įrengti Senapilės sodą.

Atrodo, kad visos pajėgos buvo mestos turtui išpirkti, ir prie klausimo, kaip sutvarkyti pilį,  buvo grįžta po pusmečio. 1930 m. rugpjūčio 20 d. burmistro J.Vileišio pasitarime su architektais ir inžinieriais-statytojais buvo svarstomi klausimai, ar tik sutvarkyti senapilės rajoną ir pačius griuvėsius konservuoti, ar statytinas toje vietoje muziejus, pritaikant jį prie tos vietos dvasios, ar esamus griuvėsius restauruoti ir restauruotame pastate įrengti patalpas istoriniams ir etnografiniams eksponatams.

Posėdyje dalyvavę architektai R.Steikūnas, M.Blochas, A.Jokimas ir V.Dubeneckis griežtai pasisakė prieš muziejaus statymą šioje teritorijoje, argumentuodami, kad naujam muziejui turi būti parinkta ir nauja vieta, ne senamiestyje, kad nereikia senas pilies apylinkes gadinti naujais statiniais.

E.Frykas pasiūlė padaryti parką, o muziejui parinkti vietą arčiau Nemuno ir Neries santakos. P.Galaunė ir F.Vizbaras siūlė neskubėti ir iš pradžių atlikti išsamius tyrimus, juo labiau kad, kaip informavo architektas K.Reisonas, tam tikri darbai jau buvo pradėti.

 

Beveik visi posėdžio dalyviai sutarė, kad bet kuriuo atveju pilį reikia konservuoti. Tik A.Funkas paminėjo, kad reikalinga stengtis konservavimo keliu prieiti prie pilies restauravimo.

Svarstymų darbai nevainikavo

Šiam klausimui rugsėjo 24 d. buvo suorganizuotas posėdis, kuriame architektų nuomonės išsiskyrė. F.Vizbaras pasiūlė atstatyti tai, kas likę, būtent du aiškiai matomus bokštus ir tvorą. Anot architekto restauruoti galima nebūtinai atstatant tiksliai, kas buvo, bet išlaikant dvasią. P.Galaunė pastebėjo, kad Europoje vyrauja požiūris, jog restauruoti galima tik atstatant istorinį tikrumą, o jei to padaryti negalima, tada tenka kalbėti tik apie konservavimą.

Būta siūlymo ir pirmučiausia pagaminti restauravimo projektus, o tik po to iš jų spręsti ar pilis restauruotina. Juo labiau kad burmistras yra išreiškęs pageidavimą, kad  restauruotoje pilyje būtų galima įkurdinti Karo muziejaus eksponatus.

Atrodo, kad prie konkrečių nutarimų prieita nebuvo, nes 1934 m. Savivaldybės ūkio skyrius pranešė: tvarkant ir restauruojant pilį, be žemės ir lūšnų išpirkimo, daugiau nieko nepadaryta.

Tiesa, 1932 m. rudenį buvo nustatyta, kad norint Kauno pilį ir sodą geriau apsaugoti nuo naikinimo reikalinga: 1. Irstančias pilies sienų vietas sutvirtinti cementu. 2. Pilies ir sodo dalį aptverti tvora, kuri apsaugotų nuo gyvulių ir šiek tiek nuo piktos valios žmonių. 3. Prie pilies vartų pastatyti geresnę ir apšildomą sargybos būdelę, nes dabartinė neapsaugo sargybos nuo šalčio ir lietaus. 4. Pilyje ir prie Neries kranto sustiprinti šviesą naktį.

Buvo gautas leidimas iš Krašto apsaugos ministerijos pilies teritorijos tvorai panaudoti medžiagas iš nuardytos tvoros VIII forto teritorijoje. Taip pat buvo pasiūta vėliava pakabinti ant bokšto.

Nespėjo atstatyti

XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo pradėti aktyvesni archeologiniai tyrimai.

1939 m. rudenį spauda iškilmingai skelbė, kad Kauno miesto savivaldybė pasiryžusi atstatyti Kauno pilį. Tam tikslui užsakyta to paties dydžio plytų ir numatyta tais metais  atlikti pilies sienų sustiprinimo darbus ir šiek tiek atstatyti į viršų.

Pranešama, kad visas atstatymo procesas užtruks daug metų ne tik dėl to, kad tai pareikalaus didelių sumų, bet ir dėl to, jog visi darbai turi būti vykdomi su dideliu atsargumu tam, kad pilies rekonstravimas būtų kuo tikslesnis, kad ji, pasinaudojant autentiškais dokumentais, būtų atstatyta tokia, kokia buvo, kiek tai bus įmanoma.

Deja – ar laimei – buvo spėta konservuoti ir iš dalies restauruoti tik rytų kuoro angas, kurių skliautai buvo prasčiausios būklės. Kuoro pietryčių pusėje buvo išmūryta išgriuvusi siena, vietomis pamūryta ir aukščiau. Nutraukti darbus privertė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

na va

na va  portretas
"P.Galaunė pastebėjo, kad Europoje vyrauja požiūris, jog restauruoti galima tik atstatant istorinį tikrumą, o jei to padaryti negalima, tada tenka kalbėti tik apie konservavimą."

kaunietis

kaunietis portretas
paprasykit kauno mera tas kur su dailiu snukeliu jis turi patirties statybose ypac su istoriniu paveldu ,pastate sikana,pastate stiklaini ir ant pilies sugalvos ka uzmauti.ar uzdeti o tada gales pasamdyti kupcinskelio komentatoriai rasyti koks gabus,ismintingas musu jaunasis meras.

pilėnas

pilėnas portretas
"1939 m. rudenį spauda iškilmingai skelbė, kad Kauno miesto savivaldybė pasiryžusi atstatyti Kauno pilį." ATSTATYTI, o ne pastatyti bet kokia. Siu dienu politikieriams nebuvo idomios nei restauratoriu, nei istoriku nuomones. Pono Mikaicio iniciatyva buvo pyst ir pastatyta naujoviska pilis neturinti nieko bendro nei su paveldu, nei su istorija. Idomu, kaip atrodytu stikline Traku pilis su beprotiskais pusiau variniais, pusiau cerpiniais stogais ir ažūrinėmis sienomis? Paziurekite kaip baltarusiai atsakingai ir skrupulingai atstato senoviskas pilis. Grazu pziureti, o cia nezinai ar juoktis ar verkti.
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių