Tauro name sugyveno ir disidentai, ir partijos šulai

Jurga Ivanauskaitė, Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Konstantinas Jablonskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė. Vilniuje, Tauro gatvės 10-ajame name, gyvenusias įžymybes galima ilgai vardyti.

Kiekvienam iš aštuonių name esančių butų tenka bent kelios nacionalinio ar net pasaulinio garso įžymybės. Ir nors tik kelių iš jų atminimas paženklintas memorialine lenta, vos įžengęs pro duris supranti: kiekvienas gyventojas čia paliko neišdildomą pėdsaką.

Ko gero, niekas geriau negalėtų papasakoti apie namą nei jo gyventojai arba tie, kurie rūpinasi jo istorijos išsaugojimu.

Vladas Turčinavičius daugiau nei dešimt metų iš eilės pasitinka kiekvieną nusprendusį susipažinti su V.Krėvės gyvenimu. Aukštu aukščiau apie paskutinius 20 lietuvių literatūros klasiko V.Mykolaičio-Putino Vilniuje praleistus metus pasirengusi papasakoti Ramunė Šorienė. Šiandien abu šie žmonės – dienraščio pašnekovai.

Priėmė Kauno profesūrą

1938 m. žinomo tarpukario Lenkijos architekto Mozės Cholemo suprojektuotas namas turėjo būti naudojamas nuomai. Tačiau Lietuvai susigrąžinus Vilnių tapo pastoge į sostinę iš Kauno atvykusiai profesūrai. Bemaž pirmieji šio aštuonių butų daugiabučio gyventojai tapo to meto šviesuoliai.

„Antrame aukšte įsikūrė V.Krėvė, virš jo – B.Sruoga. Apsigyveno Mykolas Biržiška, istorikas K.Jablonskis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Georges'as Matore, o štai V.Mykolaičiui-Putinui vietos pritrūko – jis įsikėlė į pastatą priešais“, – savo pasakojimą pradėjo V.Turčinskas.

Čia pat lyg patvirtindamos pašnekovo žodžius – gyvos to laikotarpio liudininkės. Specialios kėdės, kuriose patogiai įsitaisę prie šachmatų lentos susėsdavo du neišskiriami bičiuliai ir kaimynai – Vincas ir Balys.

„B.Sruoga žaisdavo geriau, ir pasakojama, kad skųsdavosi, jog Vincas jį apgaudinėja. Nors, žinoma, abu jie buvo geriausi ir neišskiriami draugai, o V.Krėvė sakydavo: “Balys yra tikras mano sielos draugas", – prisiminė V.Turčinavičius.

Išsaugojo unikalų kilimą

Dar 3-iojo dešimtmečio pradžioje V.Krėvė iš Baku, Azerbaidžano, atsigabeno rankų darbo persišką kilimą. Vokiečių okupacijos metais, kai buvo suimtas ir į koncentracijos stovyklą išvežtas B.Sruoga. V.Krėvei, kuris taip pat buvo ieškomas, teko persirengus moterimi bėgti, o name liko visas rašytojo turtas.

„Jis vertino ir labai mylėjo knygas, bet, kai reikėjo bėgti, pasiėmė tik pačius brangiausius dalykus – amerikietišką spausdinimo mašinėlę “Korona„ ir rankraščius“, – kalbėjo V.Turčinavičius.

Kilimas taip pat liko kabėti ant sienos, bet jį išgelbėjo trečiame aukšte gyvenantys Korsakai. Jie taip pat buvo geri V.Krėvės pažįstami, o Korsakienės diplominio darbo vadovas buvo pats V.Krėvė.

„Šio kilimo istorija ypatinga. Jį iš senelių gavo ir išsaugojo visiems mums žinoma rašytoja ir keliautoja J.Ivanauskaitė, Kosto Korsako anūkė. Senelis išsaugojo rašytojo kilimą, o jau J.Ivanauskaitė prieš parduodama butą 1997 m. palikimą perdavė muziejui“, – dėstė pašnekovas.

Vienijo meilė Rytams

J.Ivanauskaitė – dar viena garsi šio namo gyventoja. Pokariu čia įsikėlusio literatūrologo K.Korsako anūkė Tauro gatvės 10-ajame name praleido savo vaikystę. Ir nors V.Krėvės moteris čia jau nebeužtiko, ją su šiuo žmogumi siejo nemažai dalykų.

11 metų Azerbaidžane gyvenęs V.Krėvė labai domėjosi šios šalies paveldu, rinko tautosaką, užrašė keturias Rytų šalių pasakas.

„Abu jie buvo orientalistai, nepaprastai domėjosi Rytų kultūra. O V.Krėvė – išvis vienas garsiausių Lietuvos orientalistų ir jo prieš 100 metų parašyta knyga “Pratjekabuda. Rytų pasakos„ iki šiol išlieka labai vertingas liudijimas“, – pabrėžė V.Turčinavičius.

Įsikūrė kiemsargio kambarėlyje

Dar vienas namo gyventojas, nors ir svečio teisėmis, – Nobelio taikos premijos laureatas, žmogaus teisių gynėjas A.Sacharovas. Šičia jis buvo apsistojęs pas mažai kam žinomą Helsinkio grupės narį, disidentą Eitaną Finkelšteiną.

„Į šį butuką įėjimas iš lauko. Kadaise tai buvo pagalbinė patalpa, čia gyvendavo kiemsargis. Vėliau įsikėlė E.Finkelšteinas. Įdomu tai, kad name šildymas buvo suprojektuotas taip, jog kūrendamas savo būstą V.Krėvė sušildydavo ir šią patalpą. O 1975 m., kai Vilniuje buvo teisiamas disidentas S.Kovaliovas, čia buvo atvykęs ir apsigyvenęs A.Sacharovas“, – pasakojo R.Šorienė.

 

Be garsaus žmogaus teisių gynėjo, čia lankėsi jo bendražygė, disidentė poeto Osipo Mandelštamo našlė Nadežda Mandelštam. Užsukdavo į šiuos namus ir poetė Salomėja Nėris. Čia gyveno filosofas Eugenijus Meškauskas, operos režisierius Antanas Zauka, rašytojas Kazys Boruta su muzike Jadvyga Čiurlionyte.

Sukrėtė kalinių vaizdas

„Kadaise tai buvo labai rami gatvelė. Čia dabar, gal dėl Mindaugo gatvėje esančios “Maximos„, mašinos zuja nuo ryto iki vakaro, o dar į kalną kildamos stengiasi greičiau važiuoti, tad triukšmo labai daug. Visai kitaip anksčiau būta, kai profesūra gyveno“, – savo pasakojimą pradėjo R.Šorienė.

Tačiau pokario laiku ramybė buvo sąlygiška. Moteris papasakojo, kad ne kartą stovėdamas prie lango V.Mykolaitis-Putinas matydavo ne tik medžius ir gražią pievelę, bet keliu iš KGB kalėjimo į stotį pėsčiomis traukiančius kalinius.

„Šis vaizdas jį labai sukrėsdavo. Amžininkai pasakodavo, kaip pasikeisdavo jo veidas, tapdavo toks rūstus, tarytum akmeninis. Žmogus labai krimtosi dėl to, kas vyksta“, – dėstė pašnekovė.

Senovės dvasios nepraranda

Šiandien du iš aštuonių butų – muziejai, dar trijų gyventojai niekaip su didinga statinio praeitimi nesusiję. Bet yra ir tokių, kurie čia paveldėjo tėvų užgyventą turtą. Garsaus gydytojo Vytauto Barono bute, esančiame priešais V.Krėvės, gyvena gydytojo duktė su vyru, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi Eugenijumi Ignatoniu.

Name taip pat gyvena istoriko K.Jablonskio vaikaitis.

„Šiuo metu kaip tik turime vadovybės užduotį surinkti ir susisteminti visą informaciją apie šiame name gyvenusius žmones. Keliuose butuose šiuo metu gyvena niekaip su šio namo praeitimi nesusiję žmonės, bent jau mes to nežinome. Jie su mumis nebendrauja, į mūsų renginius nevaikšto. Daugelis ir senovines krosnis išsigriovė. Juk čia buvo krosninis šildymas iki 1964 m.“, – dėstė R.Šorienė.

Krosnis šiuo metu yra likusi tik dviejuose butuose – V.Mykolaičio-Putino memorialiniame muziejuje ir pas vieną iš namo gyventojų.

„Šis žmogaus taip pat kaip ir mes rūpinasi paveldu. Jam rūpi bute viską išsaugoti kaip buvo kadaise. Ir krosnį jis tvarkėsi. O šiaip elektros instaliacija, vamzdynai – viskas čia veikė nuo 1938 m. Nauja įranga buvo įdiegta tik pernai per remontą“, – dėstė R.Šorienė.

Parodų rengti nevengia ir vasarą

Vasara – laikotarpis, kai miestas ištuštėja. Nebedirba teatrai, mažai parodų, tačiau V.Krėvės muziejuje veiklos netrūksta. Šiuo metu čia prasidėjo dvi parodos.

Prieš kelias dienas Memorialiniame muziejuje-bute prasidėjo paroda, skirta V.Krėvės dukrai Loretai Latonaitei. Ant staliuko pastatyta nuotrauka, kurioje – devyniolikmetė L.Latonaitė. Aplink išdėliota jos kūryba. Pernai anapilin iškeliavusi moteris, šioje žemėje paliko nemenką savo paveldą. Jos profesija – akių gydytoja, gyveno Kaune, bet vėliau pradėjo kurti.

„Išleistos devynios jos knygos. Tai fantastiniai, istoriniai apsakymai. Yra poezijos knyga. Paskutinis jos kūrinys – eiliuota drama “Vytautas", – pasakojo V.Turčinavičius.

Ji taip pat perdavė muziejui savo pastelės piešinius.

„Paroda bus iki spalio. O, be literatūros, eksponuojame ir jos pastele tapytus piešinius, kuriuos ji pati perdavė muziejui“, – papasakojo V.Turčinavičius.

Pristato tautinius simbolius

Muziejuje taip pat vyksta ir dailininko Virginijaus Kašinsko paroda „Tautoraštis“. Tautiniais ženklais, senovės baltų mitologiniais simboliais ištapyta Dzūkijos kaimuose austa drobė stebina lankytojus įmantrumu.

„Pats V.Kašinskas savo darbus yra pavadinęs archajinės arba lietuvių mitologinės tapybos pavyzdžiais. Mažai kas iš jaunimo žino, kaip atrodė tie simboliai. Tad visi besidomintys savo praeitimi tikrai turėtų tai pamatyti“, – pabrėžė V.Turčinavičius.

Supažindina su retais egzemplioriais

Be kilnojamų, muziejuje nemažai ir nuolatinių ekspozicijų. Muziejaus fondų saugotojas itin vertina anglų kalba V.Krėvės 1965 m. išleistą knygą „Pagunda“. Tai knyga, kuri anglų kalbos nemokančiam lietuviui skaitytojui iki šiol neįkandama.

Apysaką „Pagunda“ V.Krėvė parašė jau gyvendamas emigracijoje Jungtinėse Valstijose.

„Čia atskleidžiama klastinga komunistų veikla, kai Stalino agentai verbuoja prancūzų žurnalistę dirbti komunistams. JAV ši knyga buvo populiari, nes jiems reikėjo pažinti, kas yra komunistai. Lietuvoje ši knyga lietuviškai neišleista. Kultūros fondas šiam projektui neskyrė nė cento, ir aš manau, kad tai didžiausias nedėmesys mūsų literatūros klasikui“, – svarstė V.Turčinavičius.

Čia pat saugomas ir V.Krėvės bendravimo su garsia rašytoja Lydia Noble liudijimas – jos artimųjų lietuvių rašytojui padovanota knyga, prabėgus metams po autorės mirties.

 

Tai, kad V.Krėvė buvo vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimynėje Latvijoje, parodo dar vienas muziejaus eksponatas.

„V.Krėvė labai mėgo knygas. Jo bibliotekoje jų buvo per 5 tūkst. egzempliorių. O štai šitas rinkinys – Latvijos dainų tomai, latvių dovana. Knyga papuošta senoviniu baltų saulės ženklu, bet ją vėliau pavogė ir suteršė naciai“, – pabrėžė V.Turčinavičius.

 


 

Vincas Mykolaitis-Putinas

Gimė 1893 m., poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros mokslininkas, profesorius, vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų. Labiausiai žinomas jo romanas „Altorių šešėly“ buvo išverstas į aštuonias užsienio kalbas. Mirė 1967 m.

Balys Sruoga

Gimė 1896 m., poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. Parašė dramą „Milžino paunksmė“.

1943 m. kovo 16 d. jis, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. jį išlaisvino sovietinė armija, gegužės 13 d. jis parskraidintas į Lietuvą. Čia jis dėstė Vilniaus universitete. Mirė 1947 m.

Vincas Krėvė

Gimė 1882 m., prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. 1904 m. parašė pirmąjį apsakymą „Miglos“, kūrė eilėraščius lenkų kalba. 1909 m. išvyko į Užkaukazę. Baku miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo.

Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Tautosakos komisijai. Be kūrinių „Šarūnas“ (1911 m.), „Žentas“ (1922 m.), „Skirgaila“ (rusų k., 1922 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912 m.), „Raganius“ (1939 m.), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922 m.), parengė tautosakos rinkinius „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924 m.)

1940 m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželį Liaudies vyriausybėje, prisiekęs laikinai prezidento pareigas einančiam A.Merkiui, buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo ministro pirmininko pareigas. Emigravo į JAV 1947 m. Mirė 1954 m.

Jurga Ivanauskaitė

Gimė 1961 m. lapkričio 14 d. Vilniuje, Lietuvos prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja ir orientalistė.

1980 m. baigė M.K.Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Rašytoja nuolat keliavo į Indiją, Nepalą, Tibetą, studijavo budizmą ir kultūrą. Šios įsimintinos kelionės rašytoją įkvėpė sukurti knygas „Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą“ ir „Kelionių alchemija“, taip pat surengti ne vieną savo tapybos parodą rytietiškais motyvais.

Andrejus Sacharovas

Gimė Maskvoje, 1921 m. gegužės 21 d. Yra laikomas vienu pagrindinių vandenilinės bombos kūrėjų, taip pat disidentas ir žmogaus teisių gynėjas. 1948-ųjų viduryje jis dalyvavo sovietų atominės bombos projekte, 6-ąjį dešimtmetį A.Sacharovas ėmė vadovauti vandenilinės bombos kūrimo grupei. Po kelerių metų supratęs savo kūrinio grėsmę jis ėmėsi kovoti su branduolinio arsenalo didinimu ir reikštis kaip politinis disidentas.

1973 m. A.Sacharovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai ir buvo ja apdovanotas 1975 m.

1980 m. po viešų protestų prieš sovietų invaziją Afganistane mokslininkas buvo suimtas ir ištremtas į Gorkio (dab. Nižnij Novgorodas) miestą. 1986 m. pabaigoje jam leista grįžti į Maskvą. 1989 m. A.Sacharovas nuo patirto širdies smūgio mirė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

DAUGUMA IŠ GIRDĖTŲ ŽMONELIŲ YRA

DAUGUMA IŠ GIRDĖTŲ ŽMONELIŲ YRA portretas
PALIKUONIAI PABĖGĖLIŲ IŠ DYKUMOS :) PVZ, KAS DĖL IVANAUSKAITĖS TAI REIKTŲ NE TIK IŠ RUSŲ KLB PAVARDĘ IŠVERSTI, BET IR PROTĖVIUS PASIŽIŪRĖTI, GAL NE VIENAS NUSTEBTŲ RADĘS DAUG GIMINIŲ IŠ KGB :D

idomu

idomu portretas
ir Sacharovas buvo ir siaip girdetu zmogeliu......
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių