Vilniaus mero Artūro Zuoko užmojai patobulinti viešojo pirkimo konkursus, kad juos laimėtų tik padorius atlyginimus darbuotojams mokančios bendrovės, neliko tik kalbomis. Ūkio ministerija būgštauja, kad nauja tvarka iškreips smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių konkurenciją.

Iškėlė sąlygų

Sostinės valdžios neatgrasė net Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) įspėjimai, kad mero siūlomi pakeitimai prasilenkia su įstatymais. Naujoji viešųjų pirkimų tvarka Vilniuje įsigaliojo vakar.

Tai byloja savivaldybės duomenų bazėje pasirodęs administracijos direktoriaus pavaduotojo Jono Urbanavičiaus pasirašytas įsakymas papildyti viešojo pirkimo sutarčių projektus dviem punktais. Įtrauktos sąlygos, pagal kurias paslaugos tiekėjas įsipareigoja darbuotojams, vykdantiems viešojo pirkimo sutartį, mokėti ne mažesnį nei 90 proc. darbo užmokestį nei nurodytas Statistikos departamento vidutinis darbo užmokestis.

Antra sąlyga sako, kad paslaugos pirkėjui pareikalavus, tiekėjas turėtų pateikti informaciją apie darbuotojų, taip pat ir subrangovų, jungtinės veiklos partnerių ir pan., vykdžiusių ar vykdančių viešojo pirkimo sutartį, mokamo darbo užmokesčio dydį. Įsakymas įsigaliojo nuo šių metų rugsėjo 1 d.

Sukiršins kolektyvą?

„Savivaldybė dar kartą pabrėžia, kad tai nėra kvalifikacinis reikalavimas, o sutarties projekto sąlyga, kurią tiekėjai, teikdami pasiūlymą, privalo įvertinti. Reikalavimas nukreiptas ne į praeitį – kokį atlyginimą mokėjo įmonės, o į ateitį – kokį atlyginimą turi mokėti darbuotojams, dirbsiantiems prie projekto. Visos įmonės, kurios mokėjo mažesnį atlyginimą nei vidurkis, turi teisę dalyvauti konkursuose ir nė viena iš jų nebus atmetama dėl to, kad praeityje mokėjo mažesnį atlyginimą“, – naujos viešojo pirkimo tvarkos principus aiškino savivaldybės Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas Erikas Berontas.

A.Zuoko pasiūlyta tvarka gali sukiršinti vienoje įmonėje dirbančius kolegas, nes didesnio uždarbio galėtų tikėtis tik tie žmonės, kuriems būtų pavesta dirbti prie miesto projekto. Darbuotojų, vykdančių ne Vilniaus savivaldybės užsakymus, alga keistis neturėtų. Todėl analogiškus darbus atliekančių darbuotojų atlygis gali skirtis dvigubai. Ar tai nesukels papildomos įtampos dėl savivaldybės projektų kovojančių įmonių viduje?

„Mes, kaip viena iš dviejų sutarties šalių, galime reikalauti, kad vidutinis darbo užmokestis būtų mokamas tik prie savivaldybės užsakomo projekto dirbantiems darbuotojams. Teisiškai negalime reikalauti, kad viešąjį konkursą laimėjusi įmonė visiems be išimties darbuotojams įsipareigotų mokėti vidutinį atlyginimą, nustatytą, atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarties ekonominės veiklos sritį Vilniaus mieste“, – aiškino E.Berontas.

Jei reikės, imsis priemonių

E.Berontas užtikrino, kad darbo užmokesčio kriterijaus naudojimas neprieštarauja jokiam teisės aktui. Apie kriterijaus naudojimą esą informuota Ūkio ministerija. „Viešųjų pirkimų tarnyba yra pateikusi, kad šis kriterijus nenaudotinas kaip kvalifikacinis reikalavimas. Į šią pastabą atsižvelgta ir ji įvertinta. Apie kriterijaus naudojimą informuota Ūkio ministerija“, – kalbėjo E.Berontas.

O VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas tvirtai laikėsi ankstesnės pozicijos: naujos viešojo pirkimo sąlygos Vilniaus mieste esą galios iki pirmo viešojo pirkimo konkurso.

„Tos sąlygos – perteklinis reikalavimas, kuris niekur nėra teisiškai reglamentuotas. Įsivaizduokite, kiek iš viso yra perkančių organizacijų: jei kiekviena prisigalvotų įvairiausių papildomų sąlygų, kurios prasilenkia su įstatymais, iki kokių absurdų prieitume? Jei iš tikrųjų atsiras tokios sąlygos, stebėsime situaciją. Manau, jos galios iki pirmo viešojo pirkimo konkurso: tada arba mes imsimės priemonių, arba verslininkai kreipsis į teismus“, – aiškino Ž.Plytnikas.

Komentaras

Jurgita Klusevičiūtė, Ūkio ministerijos Viešųjų pirkimų politikos skyriaus vyriausioji specialistė

Ūkio ministerijos nuomone, kyla klausimas, ar nustačius, kad tiekėjai, dalyvaujantys viešajame pirkime, mokėtų ne mažesnį nei vidutinis atlyginimas savo darbuotojams, nebus iškraipyta smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių konkurencija. Be to, nustačius minėtą reikalavimą, perkančiosios organizacijos turėtų pačios audituoti sudarytų sutarčių vykdymą, siekdamos patikrinti, ar laikomasi jų reikalavimo.

Ūkio ministerija įžvelgia praktinių problemų, kaip perkančioji organizacija galėtų patikrinti, ar laimėjęs tiekėjas iš tikrųjų moka darbuotojams viešojo pirkimo sutartyje nurodytą atlygį. Abejotina, ar kompetentingos institucijos galėtų identifikuoti konkrečius darbuotojus ir išduoti pažymas, kuriose būtų nurodyta, kiek tiekėjas moka šiems darbuotojams pagal konkrečią viešojo pirkimo sutartį. Be to, tai būtų ypač sunku nustatyti tuo atveju, kai tas pats tiekėjo darbuotojas dirba ne tik prie laimėtos viešojo pirkimo sutarties, bet ir kituose projektuose, arba tiekėjas samdo subrangovus.