29-u numeriu pažymėtą pastatą sostinės Švitrigailos gatvėje dabar puikiai žino ne tik Naujamiesčio loftų kvartalo senbuviai, bet ir visi sostinės taksistai. Pirmąjį vakarėlį čia naktį į 2010-uosius surengusiam Viktorui Diawarai ir pačiam sunku patikėti, kad pačiame krizės įkarštyje pavyko atverti erdvę, į kurią mielai renkasi įvairiausių muzikos stilių ir meno rūšių gerbėjai. Regis, kalbos apie naują krizę Viktorą įkvėpė naujam iššūkiui – vasarą su savo komanda jis ketina surengti trijų dienų “Loftivalį”!

– Ar nesupyksi, jei pavadinsiu tave verslininku, nors tavo “kūdikis” “Loftas” skambiai vadinamas menų fabriku…

– Tas pats Bono yra sakęs, kad menas yra gerai ir juo reikia rūpintis, bet verslo irgi nereikia užmiršti… Šitas sakinys man labai įstrigo. Jokiu būdu nesakau, kad “Skamp” man yra (buvo) verslas, bet visada pagalvodavau, kaip pragyventi iš muzikos. Taip, aš dabar verslininkas, tik ne iš tų kostiumuotų. “Loftas” – nauja mano veikla, nes kaip “Skamp” aktyviai nebedirbame. Ir taip, tu teisi, ta nauja veikla glaudžiai susijusi su verslu. Galbūt kai kuriems žmonėms užkliūva, kad vadinamės menų fabriku, nors turime rėmėjų ir, galima sakyti, tapome meinstrymu.

Bet jeigu nebūtume galvoję kaip verslininkai, nieko iš to nebūtų išėję. Vilniuje negyvena keli milijonai, o “Loftas” ne senamiestyje (kur mus dėl triukšmo jau būtų uždarę) įsikūręs. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad į šią vietą pradėtų rinktis žmonės. Kaip ir žmonės kitose kontorose, taip ir “Lofte” mes mąstome apie pajamas ir išlaidas, galvojame, kaip išgyventi.

– Na, bet, ko gera, ne tu buhalteriją tvarkai…

– Tikrai ne. Menų fabrike aš atsakingas už tą pirmąjį žodį – “menų”. (Juokiasi.)

– Tada pakalbėkime apie tavo virtuvę. Kaip viskas vyksta, kaip į “Loftą” pasikvieti vieną ar kitą grupę?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad mes patys ne tiek daug renginių ir organizuojame, tik vieną du per mėnesį. Visi kiti renginiai – ne mūsų, mes tik nuomojame patalpas. Žinoma, mes atsirenkame, ką įsileisti.

– Nori pasakyti, kad net vadinamuosiuose korporatyvuose čia negali groti grupės a la “Yva”?

– Vieną kartą – per “ZIP FM” gimtadienį – koncertavo Džordana Butkutė. (Nusikvatoja.)Nemeluoju, buvo atvejų, kai atlikėjai prašėsi į “Loftą”, bet aš juos atkalbėjau. Ne todėl, kad muzika nepatinka ar publika pas mus kitokia renkasi. Kai kurie įsivaizdavo, kad čia visada sausakimša, tad ir pas juos ateis. Deja, ne. Kaip jau sakiau, ne centre esame, tad reikia įdėti daug pastangų, kad žmonių prisirinktų.

– Ne kaip verslininkas mąstai – tiesiog imk pinigus ir nesuk galvos!

– Jei nesusirinks žmonių, atlikėjas sės į minusą ir mums liks skolingas už salę… Bet mums vis tiek reikės susimokėti už apsaugą, už elektrą…

– Jeigu jau apie pinigus vėl prašnekome, tai ar to, ką uždirbi, užtenka tik duonai ar – ir sviestui?

– Tikrai neplaukiojame piniguose. Dažnai būname ties išgyvenimo riba. Dabar turime nemažą komandą, kuriai reikia mokėti atlyginimus. Taigi, reikia uždirbti pajamų, kad ją išlaikytume. Gerai, kad bent jau be jokių paskolų susipirkome visą reikalingą garso ir apšvietimo techniką. Iš tiesų viską darėme pamažu, nes neturėjome didelių santaupų. Investavimas – nenutrūkstamas procesas. Va, neseniai naujus kilimus paklojome. Bet mes taip ir planavome – norėjome, kad ši vieta išsilaikytų pati ir kad dar būtų iš ko į ją investuoti. Kitaip tariant, ji skirta ne milijonams uždirbti.

– Gerai, grįžkime prie renginių, už kuriuos tu atsakingas…

– Labiausiai šiame darbe džiugina, kad vėl atrandu daug naujos geros muzikos. Nes kurį laiką nei radijo klausiausi, nei kitais būdais domėjausi…

– Viskas vyksta maždaug taip: atrandi ką nors įdomaus, parašai muzikantams laišką: “Esu Viktoras iš Lietuvos, turiu savo klubą…”?

– Pradžia buvo panaši. Dabar jau turiu daug kontaktų, nes per tuos dvejus metus teko su daug įvairių atlikėjus globojančių agentūrų pabendrauti. Kai kurios anksčiau net nekreipdavo dėmesio į mano laiškus, dabar bent jau atrašo.

– O kaip atsirenki, kuriuos kviesti? Juk nelengva atspėti, kas tiks lietuviškam skoniui…

– Yra grupių, kurios būtų einamos ir mums įperkamos, bet jų neužsakome, nes… Iš to, kokios grupės grojo “Lofte”, matote, kad yra to trankymo galva į sieną (kaip aš mėgstu sakyti), nes norime žmonėms įrodyti, kad galima ir KITAIP. Beje, pats nustebau, kai peržiūrėjau sąrašą grupių, kurias 2011-aisiais atvežėme. Tikrai daug!

– Kurios grupės viešnagė (nebūtinai jų koncertas) labiausiai įsiminė?

– Su visais muzikantais, kurie koncertavo, teko nemažai pabendrauti, išgirsti įvairiausių istorijų, pamatyti, kaip jie dirba (man kaip muzikantui taip ypač įdomu). Bet labiausiai įstrigo “Jungle Brothers”, kurių klausiausi dar būdamas paauglys. Šie muzikantai džemino iki 8 ryto, kone tiesiai iš “Lofto” važiavo į oro uostą. Taigi vakarėlis buvo tikrai įspūdingas. (Šypsosi.)

– “Lofte” išsitenka ne tik įvairių stilių muzika, bet ir poezijos, kino vakarai, net dailės parodos. Kaip pavyko tai pasiekti?

– Nereikia manyti, kad į “Loftą” kas vakarą renkasi vis tie patys žmonės. Net jeigu apie muzikinius renginius kalbėsime – vieną dieną vyksta regio vakarėlis, kitą dieną – house, trečią – roko koncertas. Publika juk skirtinga renkasi.

– “Loftas” per Naujuosius metus atšventė ir savo antrąjį gimtadienį. Nuo ko viskas prasidėjo – tikrai ne visi lankytojai žino…

– Iš pradžių renginius darėme savo lofte (ten dabar “Skamp” studija – red.past.), kildavo nemažai konfliktų su kaimynais. Pradėjome dairytis kitos vietos, taip atsitiktinai radom šitą loftą ir nusprendėm čia surengti Naujųjų metų sutikimą. Vakarėlis buvo labai sėkmingas, po jo ir nusprendėm ne pavienius vakarėlius organizuoti, o atidaryti savo klubą. Noriu pabrėžti, kad tai buvo visiškas atsitiktinumas, neturėjome seniai parengto grand plano. Bet mano gyvenime dažniausiai viskas taip atsitiktinai atsiranda. (Šypsosi.)

– Ko gera, iš pradžių daug kas gana skeptiškai žiūrėjo į šią tavo veiklą?

– Reikėtų nepamiršti, kad tai buvo 2009 m. pabaiga ir klubai buvo uždaromi, o ne atidaromi. (Šypsosi.) Tikrai buvo daug tokių, kurie žiūrėjo skeptiškai. Neseniai su Živile (atlikėjo žmona, kuri irgi vadovauja verslui – aut.past.) išsitraukėme dokumentus, kuriuose buvome išdėstę savo planus ir tikslus. Patiems buvo sunku patikėti, kad beveik viską ir įvykdėme, ką planavome! Tačiau, kaip sakiau, iki 2009-ųjų man nė karto nebuvo kilusi mintis atidaryti savo klubą Lietuvoje. Anksčiau juokais nebent pasvajodavau, kad būdamas senas atidarysiu nuosavą bariuką kur nors Ispanijos pajūryje…

– Turbūt iš pradžių “Lofte” kone gyvenai?

– Iš tiesų ten kartais praleisdavau daugiau laiko nei namie. Tas entuziazmas vežė ne tik darbuose, bet ir po jų. Norėjosi visuose renginiuose iki galo pabūti, visuose afterpartysudalyvauti. Tik tas jaunatviškas maksimalizmas kada nors nusenka. (Šypsosi.)

– O juk ir šeimą sukūrei, sūnus gimė, dar viena atžala – pakeliui į pasaulį.

– Na, su sūnumi Kipru daug laiko praleidžiu paprastomis dienomis, kai nebūna renginių. (Kaltai šypsosi.)

– Turbūt per tuos dvejus metus netrūko ir visokių kuriozinių situacijų.

– Daug tokių buvo – žmonės ir be kelnių, ir be batų išėjo iš “Lofto”. Nežinau, kaip jie taip sugebėjo. (Juokiasi.) Vienas žmogus atsibudo “Lofte” ir signalizacija įsijungė. Įsivaizduok, kokia panika turėjo apimti: atsibundi ne namie, įsijungia signalizacija ir dar apsauga atvažiuoja! Įdomių situacijų buvo ir su muzikantais. Kai išsiveržė ugnikalnis Islandijoje, vienas atlikėjas atskristi negalėjo, tai mūsų žmogus spėjo per parą nuvažiuoti automobiliu į Berlyną, jį paimti ir atvežti į koncertą.

– Gal jau gali atskleisti 2012 m. “Lofto” planus?

– Gerai, išduosiu. (Šypsosi.) Planuojame rengti trijų dienų trukmės muzikos festivalį, kuris vadinsis “Loftivalis” ir vyks per Jonines. Tai reiškia, kad tai bus vienas pirmųjų vasaros festivalių. Kadangi pasakiau viešai, tai yra “370″, tai niekur nedingsiu – teks organizuoti. (Juokiasi.)

– Mėginsite masiškumu perspjauti kitus festivalius?
– Kai pradedi nuo ko nors didelio, tada kelias – tik žemyn. (Šypsosi.)

– Pats laikas pakalbėti apie “Skamp”, kuri, regis, išgyvena vegetacinį periodą… Negi nebekuriate naujų dainų?
– Mums tereikia susirinkti visiems į vieną erdvę ir pradėti rašyti dainas. Tik viena bėda – niekaip negalime to padaryti. (Juokiasi.) Juolab kad Erica su Jurgiu neseniai padarė projektą “The Ball & Chain” – negi dabar konkuruosime tarpusavyje.

– O nekilo mintis ir tau pradėti ką nors visiškai nauja, “Skamp” palikus nuošalyje.
– Kada nors tai savaime nutiks, kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime. Jaučiu, kad jau kažkas žvaigždėse vyksta į tą pusę. (Juokiasi.) Bet tai nereiškia, kad užbrauksiu “Skamp” – mes dar ne viską pasakėme kaip grupė. Kada nors susirinksime ir mėginsime įrašinėti. Aišku, jei matysime, kad išeina š…, tai gumos netempsime.

– Ar pastebėjai, kad situacija Lietuvos muzikos pasaulyje pasikeitė į gera: normalūs atlikėjai – Marijonas, Andrius Mamontovas, “G&G Sindikatas” (kalbu apie kokybišką atlikimą, muzika – skonio reikalas) – renka pilnas sales, o papais dainuojančios grupės skirstosi…

– Tiesiog krizė sudėliojo viską į vietas: kas turėjo išmirti – išmirė, o kas ne – liko. Jeigu atsikurtų “Foje”, tai neabejotinai surinktų pilną “Siemens” areną, net jei bilietai kainuotų po 200 litų. Žmonės dabar skaičiuoja pinigus ir neina į “bet ką”, o ieško kokybės.

Anksčiau būdavo tokių, kurie per vieną vakarą nueina į penkis bet kokius klubus, nes bilietas kainuoja 20 litų. Dabar žmonės kitaip mąsto – geriau nueiti į vieną gerą koncertą ir paskui kur nors ramiai išgerti vyno ar alaus. O grįžtant prie muzikos, tai tavo išvardyti atlikėjai nešoka, nečiuožia ant ledo, nedainuoja choruose, todėl žmonėms nenusibodę. Jie gali sau leisti ir bilietų kainas pakelti, ir didesnėse salėse koncertuoti.

Ir nebūtina albumo leisti kasmet, gali padaryti pertrauką. Bet ir po jos atsiras žmonių, kurie norės klausytis. O tų telikuose šmėžuojančių dauguma nėra net vieno albumo išleidę. Jų visas pasiekimas – trys perdainuoti užsienietiški šmotai… Kas norės už tokį koncertą sumokėti 60 litų? Jie tinka nebent privatiems vakarėliams, už kuriuos kas nors sumoka iš anksto.

– Ką manai apie “M.A.M.A.” apdovanojimus?

– Idėja labai sveikintina – jų tikrai trūko. Kad ir maža Lietuva, bet jos muzikinėje erdvėje vis tiek yra kažkoks veiksmas. Tik man labiau patiktų, jei jie būtų rengiami mažesnėje erdvėje – su nostalgija prisimenu, kaip smagu būdavo Lapėse per pirmuosius “Bravo” apdovanojimus, kai visi muzikantai sėdėdavome prie vieno stalo. Labiau norėtųsi tokios atmosferos, o ne tosupergrandshow. Galų gale, manau, kad geriau pradėti nuo mažesnių dalykų ir užaugti.