Mėgstate filmuoti įvairias gyvenimo akimirkas ir žiūrėti namūdinius filmukus, kuriuose patys esate veikėjais? Taip, smagu pasižiūrėti į save mažą, jauną.
O jei išgirstate, kaip kalbėjote vakar ar prieš kelias minutes? Tikriausiai patvirtinsite – "Balsas siaubingas. Negi jis tikrai toks?" Taigi, kodėl mūsų balsas mums toks svetimas?
Garsas mūsų ausis pasiekia dviem būdais – oru arba kauline jungtimi, teigia mokslininkai.
Kai žmogus klausosi paties savęs kalbėjimo metu, garsas yra perduodamas per ausų būgnelius ir garso bangas stiprinančius klausomuosius kauliukus (plaktuką, priekalą ir kilpą) į sraigę. Pastaroji skysčiu užpildyta spiralinė struktūra paverčia šiuos vibrotonus nerviniais impulsus, kurie smegenų pagalba yra paaiškinami.
Taigi, kalbėjimo metu oro ir kaulinės jungtys sąveikauja tarpusavyje. Vibrotonai iš mūsų balso stygų tiesiogiai pasiekia sraigę. Tačiau klausantis įrašo, mūsų kaukolė mus apgauna sumažindama sklindančių virpesių dažnį.
"Kažkam klausantis įrašyto savojo balso, nelieka kaulinės jungties, dingsta minėtas "garso dvilypumas", ir veikia tik izoliuota oro sąsaja", - NBCNews.com teigė Faukuerio Ausų, nosies ir gerklės otolaringologas dr. Chrisas Changas.
Tai paaiškina, kodėl mes kitų balsus suvokiame skirtingai, bet tuo pačiu nemėgstame girdėti savęs. Tai esą tas pats, kai džiaugiamės žiūrėdami į veidrodį, tačiau nuotraukose visada randame trūkumų. Žiūrėdami "gyvai", atrandame vos vieną kitą nesvarbų trūkumą, tuo tarpu pamatę save nuotraukose vertiname daug subjektyviau. Pamatome tai, ko visai nenorėtume.
Bėgant metams vystosi tik kaulinė ausų jungtis, tuo tarpu gaunama oru – ne.
"Mes iš tikrųjų niekada neišgirsime savo balso tokio, kokį jį girdi kiti žmonės. Tad ir nusiviliame pasiklausę garso įrašų", - tikino Glazgo universiteto psichologijos profesorius Pascalis Belinas, daug dėmesio skiriantis vokalinio suvokimo moksliniams tyrimams.
Naujausi komentarai