Dauguma aktyvių galaktikų branduolių atsirado ne susiliejant galaktikoms, kaip manyta iki šiol. Tokią netikėtą išvadą pateikė Labai Didelio Teleskopo (Very Large Telescope) ir rentgeno observatorijos XMM-Newton duomenų palyginimas.

Daugelio galaktikų centruose yra labai masyvios juodosios bedugnės (JB), kurių masė viršija Saulės masę milijonus kartų. Dažniausiai šios JB, įskaitant ir esančią Paukščių Tako galaktikos centre, būna ramios. Tačiau kai kuriose galaktikose, ypač, ankstyvuosiuose Visatos raidos etapuose, centrinės JB gali aktyviai siurbti aplinkinę materiją, kuri dėl to intensyviai spinduliuoja.

Paprastai į klausimą, iš kur atsiranda tiek aplinkinės materijos, kad JB pradeda „švytėti“ ir gali būti vadinama „aktyviu galaktikos branduoliu“, atsakoma taip: materija į ją patenka susiliejant kaimyninėms galaktikoms. Tačiau grupė Europos mokslininkų šią teoriją paneigė.

Penkerius metus ji tyrė daugiau, nei 600 aktyvių galaktikos branduolių, esančių maždaug už 11 mlrd. šviesmečių Sekstanto žvaigždyne. Pateikiamoje išvadoje teigiama, kad dauguma aktyvių branduolių atsirado visai ne dėl gretimų galaktikų susiliejimo ar artimo buvimo.

Tikėtasi, kad aktyviausi branduoliai turi būti vidutinėse galaktikose, kurių masė yra didesnė už Saulės maždaug trilijoną kartų. Tačiau sudarant trimatį aktyvių branduolių žemėlapį, paremtą dviejų teleskopų duomenimis, pasirodė, kad dauguma tokių branduolių yra stambiose galaktikose su dideliu tamsiosios materijos kiekiu ir maždaug 20 kartų didesne mase, nei numato teorija. „Nuostabu, kad netgi seniausi aktyvūs branduoliai, atsiradę, kai Visata buvo mažesnė, o galaktikos buvo išsidėsčiusios ankščiau, nesusiformavo dėl galaktikų susidūrimų“, – sako tyrimo vadovas, astronomas Aleksis Finogenovas iš Makso Planko astrofizikos instituto. Tyrimo autorių nuomone, labai masyvios JB aktyvinosi savaime, dėl galaktikos viduje vykstančių procesų, pavyzdžiui, žvaigždėdaros blyksnių. Kokie procesai tai gali būti ir kokia jų fizika, dar reikės išsiaiškinti.