Skleisdamos žudančią radiaciją ir svaiginamais greičiais švilpiančius tarpžvaigždinius vėjus (kosmine erdve skriejančius aukštos energijos dalelių šuorus), nepaprastai karštos tik ką gimusios žvaigždės Kilio ūke formuoja fantastiškų formų kolonas, iš kurių medžiagos laikui bėgant gali gimti ir daugiau naujų žvaigždžių.

Šis sūkuriuojantis kosminis bokštas stūkso „žvaigždžių lopšeliu“ vadinamame Kilio ūke (angl. – „Carina Nebula“), kuris nuo Žemės nutolęs per 7,5 tūkst. šviesmečių ©NASA, ESA, M. Livio and the Hubble 20th Anniversary Team,STScI

Šis sūkuriuojantis kosminis bokštas stūkso „žvaigždžių lopšeliu“ vadinamame Kilio ūke (angl. – „Carina Nebula“), kuris nuo Žemės nutolęs už 7,5 tūkst. šviesmečių. Kilio ūkas įeina į pietų pusrutulyje matomo Kilio žvaigždyną.

Nuotraukoje aiškiai matyti, kaip karštų jonizuotų dujų šuorai driekiasi tolyn nuo ūko bokšto keterų, o kuokštuoti, žvaigždžių šviesa iliuminuoti tarpžvaigždžinių dujų ir dulkių tumulai sūkuriuoja aplink kosminio „žvaigždžių lopšelio“ bokšto torsą.

Tankesnes kolonos sritis smelkia nuožmi radiacija. Šio įspūdingo „kalno“ viduje mezgasi žvaigždės. Sraigės „ragelius“ primenantys, nepaprastai toli į priešingas kosminės erdvės puses besidriekiantys įkaitusių dujų šuorai puošia Kilio bokšto viršūnę. Šie srautai (žinomi HH 910 ir HH 902 pavadinimais) yra žvaigždės gimimo apraiškos – srautus į tarpžvaigždinę erdvę švirkščia jaunąsias žvaigždes gaubiantys dujų ir dulkių diskai.

Kilio ūko bokštą iš arčiau orbitinis teleskopas „Hubble“ nufotografavo 2010-ųjų vasario 1-2 dienomis. Bokšto aukštis – maždaug trys šviesmečiai. Mėlyna spalva nuotraukoje švyti ūko sritys, kuriose gausu deguonies, žalia – vandenilio ir azoto, raudona – sieros.