Karta iš kartos perduodamos su gamta susijusios šventinės apeigos, žodinė kūryba, įvairūs liaudies meno dirbiniai padėjo mums šimtmečiais išsaugoti tautinę savimonę. Šios tradicijos, atitinkančios lietuvių gyvenimo sąlygas, jų charakterį ir sudarė senojo mūsų tikėjimo bei mitologijos pagrindą. Tačiau kiekvienas lietuvis iš prigimties, be jokio specialaus auklėjimo, liko jautrus gamtai, miškams. Todėl ir baltiškasis tikėjimas - tai ne mitai ir prasimanymai, o ilgametė žmonių patirtis, gamtiškųjų tradicijų forma perduodama iš kartos į kartą iki mūsų dienų.

Kaip ir kitoms arijų tautoms, taip ir mūsų protėviams, labiausiai krito į akis dangaus mėlynė su visomis nesuprantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. O kas buvo nesuprantama ir žavinga, tas buvo dievišku laikoma.

Šventumas arba dieviškumas slypi ir reiškiasi šiame pasaulyje ir žmonėse, o ne už jo ribų. Dieviškais reiškiniais lietuviai laikė ne tik Saulę, bet ir Mėnulį, Sietyną, Aušrą ir net Vaivorykštę.

Senųjų švenčių atminimas, išlikęs papročiuose bei liaudies dainose, išsaugojo giliausią ryšį su protėviais. Dainuodamas žmogus kalbasi su medžiais, su paukščiais, su žvaigždėmis. Tada jis išeina ir buities chaoso ir patiria ryšį su gamta.

Senoji lietuvių mitologija ir religija bei su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Senovės lietuviai sukūrė įvairių mitinių sakmių, paremtų tikėjimu, kad greta realių gamtos reiškinių egzistuoja antgamtinės jėgos ir būtybės. Liaudies dailės kūriniai, kartu su krikščioniškaja ikonografija gyvavę dar XVIII a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiai, jų simboliniai ženklai, išlaikė iš akmens amžiaus atėjusius religinius elementus, išreiškiančias gamtos ir buities sąsajas.

Liaudies dailės raštai yra šventraštis, kurį reikia mokėti skaityti, nors kai kada sunku suvokti jų atspindimą istorinį momentą, išaiškinti vieno ar kito ornamento simbolinį turinį.

Iš lietuvių tautosakos pažymėtinos mitologinės pasakos. Jose ryški senovės žmogaus kova su galingomis gamtos, o vėliau ir socialinėmis jėgomis. Lietuvoje išliko labai senų stebuklingų pasakų apie nepaprastus, antgamtiškus, stebuklingus didvyrių žygius. Tačiau sakmių turinys buvo siejamas su konkrečiais žmonėmis ir vietovėmis, o didvyriai veikė realiame pasaulyje.

Stebuklinėse pasakose įpinta magijos galią turinčių užkeikimų. Jose senovės mitologija, apeigos, kultas, simboliai yra susipynę su kasdienės buities dalykais, pagoniškioji ideologija su krikščioniškąja.

Stebuklinių pasakų herojai paprastai būna išmintingi, kilnūs, kovoja prieš blogybes.

Vieni seniausių mitų yra išlikę mitai ir apie pasaulio sukūrimą bei jo kūrėjus. Pasak juos, vieni pirmųjų pasaulio kūrėjų buvo paukščiai, kurie ne tik sukūrė pasaulį, bet ir jį tobulino: kasė upes, rūpinosi vandenimis, o, pavyzdžiui, kregždės atnešė iš požemio pasaulio ugnį.

Kaip aiškina kiti mitai, Visatą iš chaoso kurė geroji ir blogoji būtybės. Viename mite vyresnioji siunčia jaunesniąją atnešti iš vandenyno dugno dumblo, iš kurio sukuria žemę. Gi iš jaunesniosios būtybės paslėpto dumblo atsiranda kalnai, akmenys ir kita. Pagal kitą mitą du dievai, galingesnis ir silpnesnis, sklandydami virš chaoso, sukuria augalus, gyvūnus. Lietuvoje išliko panašaus mito pėdsakų – Visata sukuriama iš vandens paukščio kiaušinio, kuriam suskilus atsirado žemė, dangus ir jo kūnai.

Lietuvių mitologija apie pasaulio sukūrimą neapsiėjo ir be Gyvybės medžio. Lietuvos Ąžuolas – tai kartu tikėjimo ir pažinimo medis, dar vadinamas Gyvybės medžiu. Baltiškoje pasaulėjautoje Gyvybės medis auga ir veši trijuose erdvės būviuose.

Ąžuolo šaknys įsitvirtinusios požemyje. Tai - mirtis, praeitis. Bet kartu požemis yra ir vanduo, tai yra, gyvybės pradžia ir šaltinis. Vanduo – tai gamtos priedas, iš kurio pirmiausia gimsta gyvybė, todėl jis naudojamas ir įvairių švenčių apeigose. Toliau liemuo - triūsiančių ir dirbančių žmonių pasaulis arba dabartis, o laja – tai dangaus šviesa ir gyvybės ateitis.

Atitinkamai lietuviai garbino ir tris aukščiausius dievus. Tai Pikuolis, požemio valdovas, Patrimpas, gamtos ir derlingumo dievas ir aukščiausias - Perkūnas, dangaus viešpats, dar vadintas Praamžiumi.

Medis taip pat simbolizuoja nepertraukiamą pasaulio raidą. Nors jis ir nusimeta lapus rudenį, o žiemą apmiršta, bet išlieka gyvas.

Kosminiais arba Gyvybės medžiais žmonės dar laikę ąžuolą, uosį, ievą, jievarą, obelį. Viename mite pasakojama apie Vėjų motiną, kuri gyveno miške, o jos buveinė buvo prie didelio ąžuolo. Vėjų motina turėjusi keturis sūnus: Šiaurį (Žiemys, Auštrinis, Audenis), Pietį, Vakarį ir Rytį. Daugiausia žinantis buvo Šiaurys. Vėjų motinos sodyboje buvęs nepaprastai puikus obelų sodas, kurio medžių obuoliai buvę stebuklingi – jie suteikdavę žmogui vaisingumą, meilę, grožį, sveikatą. Mitologinėje tautosakoje šie medžiai buvo siejami su dangaus ženklais, žalčiais ir kitais gyvūnais. Tarp tų motyvų svarbią vietą užėmė ir paukščiai, dažnai saugantys Gyvybės Medį.

Paukščio ir žalčio arba gyvatės sąsaja su Pasaulio arba Gyvybės Medžiu yra universalus liaudies kūrybos motyvas. Jis atsispindi įaviriuose mitologiniuose vaizdiniuose, apeigosse, vaizduojamas mene. O su paukščiais buvo susiję ir daugelis mūsų senųjų švenčių. Beje, paukščių motyvų esama archaiškiausiame Europos mene, pavyzdžiui, du paukščiai tupi Gyvybės Medžio viršūnėje.

Antgamtinio Paukščio padėtas Kosminis kiaušinis buvo laikomas visumos, vieningumo, visko pradžios, pirmykščio kūrimo akto simboliu. Jis atsiradęs iš pirmykščių vandenų, chaoso, tamsos ir šviesos, iš pirminio gyvūno, kartais vaizduojamo gyvate, išliko ir seniausiuose mūsų tautosakos tekstuose – užkalbėjimuose.