Viktoro Vasnetsovo „Skraidantis kilimas“ 1880 m. Prinstono universiteto laboratorijoje iš pirmo žvilgsnio vyksta stebuklai – pavyzdžiui, skraido kilimai.

Neseniai miniatiūrinis plastikinis kilimėlis čia sugebėjo pakilti į orą. Ir visai nesvarbu, kad jo dydis – vos 10 cm. Nepavadinsi jo ir maloniu prisiliesti – kilimėlis tėra plastikiinė plokštelė. Visgi šis skaidraus plastiko lakštas-kilimėlis gali pakilti nuo žemės dėl „pulsacijos jėgos“ – elektros srovės bangos itin tankiais intevalais lansto plonytę plokštelę ir taip kylančios oro srovės geba pakelti kilimėlį aukštyn.

Įtaiso kūrėjas, sudentas Noah Jafferisas sako įkvėpimo sėmęsis iš dar prieš studijas skaityto matematikos straipsnio. Jis, nepaisydamas aplinkinių skepticizmo, nusprendė imtis projekto, iš pirmo žvilgsnio daugiau bendra turinčiu su „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaka, nei su XXI amžiaus inžinerijos pasauliu, ir sukurti skraidantį kilimą.

Tyrėjų grupei, kuriai priklauso ir N. Jafferisas, vadovaujantis profesorius Jamesas Sturmas pripažino, kad N. Jafferiso projektas skambėjo šiek tiek beprotiškai, o pati jo vykdymo pradia buvo toli gražu ne iš lengvųjų.

„Sunkiausia buvo kontroliuoti lakšto judėjimą deformacijos metu“, – studentas pasakojo BBC.

„Negalėdami nuspėti, kaip tiksliai lakštas links, negalėjome parinkti ir tinkamos reikalingam pulsavimui elektros srovės“, – apie projekto kūrimo kliūtis ir sunkumus pasakojo N. Jafferisas.

Šį sunkumą užsspyręs studentas išsprendė prie kievienos medžiagos taško pritaisydamas sensorius, kad galėtų stebėti ir nuspėti lakšto elgseną.

Tai atlikus, mažytis lakštas-kilimėlis atgijo, vaizdžiai tariant, ėmė skristi.

Vis dėlto, aprašydami kilimėlio dizainą, N. Jafferisas su kolegomis žodį „skristi“ vartoja atsargiai ir visuomet – tarp kabučių. Tačiau fakto nepaneigsi – kilimėlis juk sklendžia oru, ir nekitaip.