Žmonių skirstymas pagal tautybes ir jų savybes – labai slidus dalykas, balansuojantis ties rasizmo riba. Tačiau nežiūrint to, kai kurie skirtumai pastebimi jau nuo seno, tad nors tema ir jautri, bet nuolatos atsiranda mokslininkų, bandančių surasti „tiesos grūdą“ – ar tikrai kai kurios tautos yra protingesnės ir kas tai nulemia?

Labai daug karštų diskusijų šiuo klausimu kilo 2005 metų pabaigoje, kuomet prestižinė leidykla „Cambridge University Press“ nusprendė išspausdinti su šia tema susijusius JAV genetikų Henrio Hamperdingo ir Gregorio Kočrano darbus ir internete, ir savo žurnale „Journal of Biosocial Science“.

Daugybę diskusijų sukėlusio tyrimo metu buvo nustatyta, kad žydai aškenaziai, tai yra Europos žydai, kuriuos beveik sunaikino hitlerininkai, genetiškai protingesni nei kiti europiečiai. Pasak tyrimo autorių, aukštesnis žydų aškenazių intelektas susijęs su jiems būdingomis paveldimomis Tėjo-Sakso ir Nimano-Piko ligomis, tuomet tyrimų rezultatus aprašė portalas diena.lt.

Šios dvi ligos – ne maras, bet ir ne sloga. Jomis sergama kur kas rečiau, bet jos mirtinos. Tėjo-Sakso liga, maždaug per tūkstantmetį nusinešusi kas 25-to aškenazio gyvybę, o dabar lyg ir aprimusi, – tai genetinė mutacija. Vaikams ji sukelia progresuojantį centrinės nervų sistemos sutrikimą – retas ligonis išgyvena iki ketverių metų. Smarkus šios ligos sumažėjimas pastaraisiais metais JAV ir Izraelyje aiškinamas pirmiausiai tuo, kad jaunos poros atlieka genetinį vaisiaus tyrimą ir „teigiamos“ reakcijos atveju nėštumą nutraukia. Nimano-Piko liga taip pat paveldima. Ji gali sutrikdyti ne tik centrinę nervų sistemą, bet ir kepenų bei blužnies funkcijas. Taip pat dažnai baigiasi mirtimi.

H. Hamperdingas ir G. Kočranas tvirtina, kad būtent šios ligos lemia aukštesnį žydų protinį potencialą, nes dėl jų smegenyse padaugėja dendritų (mediškai išsišakojusių nervų ląstelių ataugų). „Tai įvyko genetinio evoliucijos proceso metu, – tvirtina tyrimo autoriai. – Tai diskriminacijos, kurią žydai patyrė viduramžių Europos getuose, rezultatas.“ Jie mano, kad tik dėl šių mirtinų ligų žydams ir pavyko išgyventi, nes viduramžiais jiems buvo leista užsiimti vien krikščionims draudžiamomis profesijomis – prekiautojo, mokesčių rinkėjo, palūkininko ir kt. Visos šios profesijos reikalavo gabumų matematikai bei aukštesnio nei vidutinis protinio išsivystymo.

Iš tikrųjų čia ne viskas taip aišku – būtent žydams priskiriamas aukštas intelektas tapo antisemitinės paranojos viduramžiais priežastimi. Gali būti, kad kaip tik šios mirtinos genetinės mutacijos, dėl kurių jie tapo protingi, dar kartą juos pavertė persekiojamaisiais. Lieka tik spėlioti, kas šias mutacijas sukėlė…

Tai galima teigti tik tuo atveju, jeigu H. Hamperdingas ir G. Kočranas teisūs. Tuo smarkiai abejojama, nes vos tik jie paskelbė savo hipotezę, visas JAV mokslo isteblišmentas puolė juos kritikuoti. Daugelis oponentų hipotezę įvertino kaip „pavojingą“ ir „rasistinę“, prisiminė XVI amžių, kai Liuteris patvirtino, neva žydų gydytojai tokie protingi, kad pagamino nuodus, kurie greičiau nei per dieną gali nužudyti krikščionį. Tada tai sukėlė tikrą antisemitinę audrą.

Tačiau faktas lieka faktu – mokslininkai primena, kad „pastarųjų dviejų šimtų metų istoriją puošia žydų mokslininkų, mąstytojų, intelektualinio pasaulio atstovų, tokių kaip Openheimeris, Einšteinas, Froidas, Marksas, Kafka, Belou, Levis, Strausas, Alenas, Dilanas…, vardai“. Suprantama, šis sąrašas nėra vienareikšmis, tačiau pateikiama ir statistika: „Nors žydai sudaro tik 0,25 proc. Žemės gyventojų, tarp Nobelio premijos laureatų jų yra 27 proc., 50 proc. – pasaulio šachmatų čempionai“. Kaip tai vertinti?

2006 metais knygos "Race Differences in Intelligence: An Evolutionary Analysis" autoriaus Richardo Lynno sudarytas vidutinio IQ pasaulinis žemėlapis ©Wikipedia

Perdėta reakcija

Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas Leonidas Koročkinas, vienas žymiausių šios srities Rusijos genetikų, mano, kad triukšmas dėl H. Hamperdingo ir G. Kočrano tyrimo perdėtas.

„Diskusija išgalvota, – pareiškė profesorius L. Koročkinas. – Protinis pranašumas – abejotina sąvoka, ypač kai kalbama apie vieną žmonių grupę.“

Kitaip tariant, didelius protinius aškenazių gabumus lėmė ir genetinės, ir socialinės prielaidos. Tarp žydų yra daug žymių mokslininkų? Puiku, vadinasi, žydai šaunuoliai, puoselėja ir ugdo talentus, sudaro sąlygas jiems realizuotis! O iš kur Rusijoje gali atsirasti Nobelio premijos laureatų, jeigu po Spalio perversmo pirmiausiai Leninas išsiuntė į užsienį tautos elitą, vėliau Stalinas tą elitą naikino tūkstančiais. Dabar valdininkai daro viską, kad užgesintų tuos kelis mokslo židinėlius, kurie dar rusena! Taigi persekiojimas anaiptol neskatina proto suklestėjimo!“

L. Koročkinas nemano, kad būtent genetika lemia aškenazių intelektualinį pranašumą. Pasak jo, padidėjęs dendritų kiekis smegenyse dar nieko neįrodo.

„Protinei veiklai pagerinti vien šito nepakanka, – pabrėžė L. Koročkinas. – Kyla klausimas: ar apskritai esama sugebėjimų ir talentų, kuriuos lemia tautybė? Didysis Afrikos poetas ir filosofas Leopoldas Sengoras, kurio neįmanoma įtarti turint rasistinių pažiūrų, manė, kad Kūrėjas baltųjų, juodųjų ir geltonųjų rases sutvėrė pagal tris žmogaus psichikos savybes – racionalumą, intuiciją ir emocijas. Šios savybės būdingos visoms trims rasėms, tačiau kiekvieną apibūdina kurios nors vyravimas. Baltieji – itin racionalūs, juodieji – emocingi, o geltonieji garsėja intuicija. Ugdant šias savybes, visi kartu jie optimaliai įkūnija Dieviškąjį sumanymą. Žinoma, galima ginčytis dėl L. Sengoro nuomonės, tačiau tam tikrus elgesio ypatumus ir polinkius tautybė gali nulemti. Manau, niekas pernelyg neprieštaraus, kad italai – geriausi pasaulyje dainininkai, brazilai – futbolininkai, žydai – smuikininkai. Rusai ir vokiečiai gerai išmanė chemiją, filosofiją ir aviaciją, japonai – taikomąsias mokslo sritis. Tai nereiškia, kad kitos tautos šiose srityse visiškai nepasireiškė. Jeigu sutinkate, jokiu būdu nesate rasistas. Rasizmas – vienos tautos pripažinimas pranašesne prieš kitas. Tokia tezė nepriimtina. Prieš Dievą visi lygūs! Nėra aukštų ir žemų, gerų ir blogų rasių bei tautų. Yra geri ir blogi žmonės. Kiekvienoje tautoje jų pakanka. Įvairių tautybių žmonės gali mokytis gerai ar blogai. Mūsų klasėje buvo du geri mokiniai: aš – rusas ir mano geriausias draugas – žydas. Buvo ir du blogi. Taip pat vienas – rusas, kitas – žydas.“

Su laiku diskusijos ir ginčai nurimo, bet bendro sutarimo taip ir nebuvo pasiekta. Tai skatino naujus tyrimus. Štai 2010 metais Christopheris Eppigas kartu su kolegomis iškėlė hipotezę, jog protiniai sugebėjimai gali būti susiję su infekcinių ligų koeficientu. Palyginę duomenis apie ligų naštą (dėl infekcinių ligų prarastus gyvenimo metus) ir vidutinį intelekto koeficientą, autoriai atrado stulbinantį atvirkštinį procentinį ryšį – apytikriai 67 proc. šalių, kurių gyventojų intelekto koeficientas žemiausias – Pusiaujo Gvinėjoje, Kamerūne, Mozambike ir Gabone – ligų našta didžiausia. Ir atvirkščiai, šalių, kuriose ligų našta mažiausia, gyventojų intelekto koeficientas didžiausias. Pastarajame sąraše pirmauja Singapūras, Pietų Korėja, Kinija, Japonija ir Italija. Plačiau apie šį tyrimą rašėme šiame straipsnyje.

Tačiau galbūt tautinius intelekto skirtumus nulemia daug daugiau priežasčių? Kai kurių mokslininkų atradimai rodo, kad gabumų šaltinis yra daug įdomesnis nei genetiškai paveldima savybė. Pasirodo, tai, kuo mes tampame, yra raidos procesas, įtraukiantis ir tai, ką mes paveldime genetiškai. Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje profesorius Jamesas Flynnas užfiksavo, kaip IQ testo rezultatai per pastarąjį šimtmetį gerėjo. Atlikęs nuodugnią analizę J. Flynnas šį faktą paaiškino kultūriniu išsilavinimu.

Savo ruožtu Stanfordo universiteto Jungtinėse Valstijose profesorius Carolas Dweckas pademonstravo, kad studentai, suvokiantys, kad intelektas veikiau yra kintantis nei pastovus, yra daug ambicingesni ir sėkmingesni. Ta pati dinamika tinka ir talentui. Tai paaiškina, kodėl dabartiniai geriausi bėgikai, plaukikai, dviratininkai, šachmatininkai, smuikininkai ir t. t. yra daug talentingesni nei ankstesnėse kartose.

Visos šios savybės priklauso nuo lėto, žingsnis po žingsnio vykstančio proceso, kurį skirtingos aplinkos išsiaiškino, kaip patobulinti. Iki šio patobulinimo prigimtis buvo tik intuityvi – plačiau apie tai rašėme šiame straipsnyje.

Taigi, daugybė tyrimų, kurie visi nurodo savo priežastis apie skirtingo tautinio intelekto priežastis. Tad tai kaip ir savaiminis atsakymas, jog tautų intelektas tikrai skiriasi, bet kodėl – čia jau visai kita klausimo pusė. Turbūt ir vienareikšmio atsakymo nėra – veikia daugybė kompleksinių priežasčių. Bet jeigu mokslininkų pastebėta talentų vystymosi dinamika yra teisinga, kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo tautybės, gali gerokai padidinti savo sugebėjimus bet kurioje srityje, jei tik to norės. Nors turbūt reikia susitaikyti, jog vieniems tas pačias savybes ištobulinti seksis geriau, kitiems sunkiau.