Rudosios nykštukės yra tarsi riba tarp žvaigždžių ir planetų. Kartai jos vadinamos neužsižiebusiomis žvaigždėmis, kurios, kol yra jaunos, šviečia dėl gravitacinio traukimosi dėka, tačiau laikui bėgant šis energijos šaltinis išsenka ir šių kūnų atmosferos tampa labai panašiomis į dujinių planetų. Mokslininkų manymu, dauguma rudųjų nykštukių susiformavo taip, kaip ir žvaigždės – iš tarpžvaigždinės medžiagos debesies, tačiau kai kurios galėjo susiformuoti ir iš protoplanetinių diskų, o vėliau būti išsviestos iš orbitos.

Pastarajam tyrimui mokslininkai pasitelkė Subaru teleskopą Havajuose ir VLT teleskopą Čilėje. Tiek optiniame, tiek infraraudoname ruožuose buvo stebėti du žvaigždžių spiečiai: NGC 1333 (nuotrauka SONYC komanda/Subaru teleskopas; balti apskritimai – rudosios nykštukės) ir ρ Gyvatnešio. 

Identifikavus galimas raudonąsias nykštukes, gauti tų objektų spektrai. NGC 1333 spiečiuje rastos šešios Jupiterio masės rudosios nykštukės, kurios yra patys mažiausi objektai, skriejantys kosmine erdve laisvai, t.y. nesantys kokios nors žvaigždės orbitoje. Šių objektų susiformavimų mechanizmas nėra aiškus. Keletas kitų tiek NGC 1333, tiek ρ Gyvatnešio žvaigždžių spiečiuose surastų rudųjų nykštukių yra maždaug 20 kartų masyvesnės už Jupiterį. Tai, kad NGC 1333 spiečiuje surasta tiek daug rudųjų nykštukių rodo, kokią didelę įtaką jų susiformavimui turi skirtingos aplinkos sąlygos.

Tarptautinė mokslininkų komandos, Toronto universiteto profesorius, astronomas Ray Jayawardhana sako, kad šis atradimas dar kartą įrodo, kad objektai ne ką didesni už Jupiterį gali formuotis taip, kaip formuojasi žvaigždės.