Laikraščiai skelbia, kad šią savaitę Lietuvoje nedarbas pasieks neregėtas aukštumas - darbo ieškos 300 tūkstančių mūsų piliečių. Ir asmeniškai tai jaučiu, nes vos ne kiekvieną diena sulaukiu po 4-5 žmonių prašymų padėti įsidarbinti.

Besikreipiančių amžius ir poreikiai labai skirtingi. Vieni pasiruošę dirbti bet kokį darbą, kiti tiesiog jau psichologiškai palūžę, nes darbo ieško beveik metus ir neranda. Kiti piktinasi darbo skelbimais ir kvietimais, (pats mačiau) kuriame prašoma darbo patirties, kalbų mokėjimo, aukštojo išsilavinimo ir t.t. Siūlomas atlyginimas - 500 Lt į rankas. Ir tai - darbas Vilniuje.

 Savaitgalį lankiausi maisto prekių parduotuvėje, kurioje pardavėjos gyvai diskutavo ką daryti, nes visoms, kaip supratau, sumažino atlyginimus beveik po 400 litų. Viena sako: ,,spjausiu ir išeisiu, nes kaip gyventi’’, tačiau kolegė nuramina - ,,kas iš to, kai į tavo vietą šimtai pretenduoja’’.

300 000 tūkstančių bedarbių, dar, matyt, antra tiek dirba už minimalų atlyginimą. Praėjusią savaitę „Lietuvos ryto” laikraštis atleido kelias dešimtis darbuotojų, o tarp jų - visi užsienio šalyse dirbę korespondentai. Atrodo, esame šalis - kurios žiniasklaida apsiribos tik vietos naujienomis ir ,,Google’‘ užsienio naujienų apžvalga.

Ką daryti? Manau, Socialinių reikalų ir darbo ministeriją turėtų kiekvienam bedarbiui, kuris ateina į Darbo biržą sumokėti už oro bilietą į abi puses su atvira grįžimo data. Jei tik žmogus gali susirasti darbą užsienyje, turime tam padėti. Prisiminkime, dar 2006 metais Lietuvą pasiekė daugiau nei 300 milijonų litų pervedimų iš užsienio, kuriuos savo šeimoms pervesdavo užsienyje dirbantys tautiečiai. Panašų kelią jau nuėjo 6-8 dešimtmetyje mūsų išgirta Airija, iki šiol dideles pajamas iš darbo jėgos eksporto gauna Turkija ir kitos šalys.

Liūdna pripažinti, bet, atrodo, šiuo metu geriausia Lietuvos eksporto prekė - darbo ieškantis ir mokantis dirbti žmogus.