Po sunkių Pirmojo pasaulinio karo žaizdų atsinaujinančios Lietuvos šviesuoliai iš karto ėmė rūpintis vienu iš šalies nepriklausomybės garantų - sava energetika.

Pirmieji žvilgsniai nukrypo į savos atsinaujinančios energijos šaltinį - hidroenergiją. 1922 m. (tik ką, 1920 m., baigus karą su Lenkija) buvo įkurta patriotiškai nusiteikusi akcinė bendrovė "Galybė", užsimojusi realizuoti HE projektus. Pažymėtina, kad vienas pirmųjų buvo būtent Kleboniškio HE projektas.

1925 m. "Galybė" stengėsi gauti koncesiją Nemuno ir Neries HE statyti ir naudoti, bet atitinkamo įstatymo priėmimas buvo atidėtas iki rudens. To rudens jis tebelaukia iki šiol. Po Antrojo pasaulinio karo Neries gana reikšmingų hidroenergetinių išteklių panaudojimo galimybės buvo ne pirmą kartą (ir jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje) išnagrinėtos. Praktiškai visada buvo numatoma ir Kleboniškio HE.

Deja, 2004 m., įsiteikiant rusiškų dujų verslininkams už paramą per rinkimus, užtvankų, taigi ir HE, statyba Nemune, Neryje ir dar per 160 upių buvo uždrausta. Todėl žmonės tebekenčia nuo potvynių, mūsų upių vanduo srūva perniek, milijardai litų plaukia į Rusiją, o valdžia skolinasi milijardus dolerių užsieniuose pensijoms mokėti...

Negirdėti, kad gausi, neretai triukšminga, HE priešininkų - gamtosaugininkų, žaliųjų ir pan. - bendrija būtų bent dalyvavusi gelbstint nuo potvynio nukentėjusius žmones, jų turtą. Ji, ko gero, tik naudojasi malonia proga pasigėrėti įspūdingais upių inžinerijos "nesuniokotų" upių potvynių "vaizdzialiais" su iš vandens kyšančiais automobiliais ir namais.