Vieną vakarą, net pirmajam sniegui neiškritus, Kauno menininkų namuose vyko įsimintiniausio Kauno menininko pagerbimo apeigos. Gedimino Juodeikos restorano padavėjos pasistengė, kad tai būtų panašu į šventę. Ir buvo. Dalyvavo aukščiausieji savivaldybės asmenys: meras, vicemeras kultūrai, garsusis Tynta (beje, ne veltui ten kėdę trinantis, turintis ir proto), ir viskas gal būtų panašu į tam skirtą datą bei „eilutę dienotvarkėj“. Tik štai ta eilutė.

Ją perskaitė įsimintiniausias Kauno kultūros valdininkas Vytautas Vasilenka. Cituoju iš atminties, skaičiai čia gali būti kiti. „Savaldybės potvarkis Nr. 3675/192. Dėl padėkos pareiškimui Donaldui Kajokui“. Nutarta: pareikšti padėką minimam asmeniui ir ta padėka per amžius jam tešviečia. Na, čia tai palaukit, ponai.

Tiesą sakant, įsimintiniusio Kauno menininko nominacija kiek keista. Ypač šiuo atveju. D.Kajokas buvo įsimintinas jau nuo 1979-ųjų, o tik šįsyk turėjo garbę būti įrašytas į laureatų koloną.

Jei Kauno miesto savivaldybė nori pagerbti įsimintiniausius menininkus, paprasčiausia būtų remti jų kitus projektus, padėti rašytojui išleisti knygą arba dailininkui surengti parodą. Tiesioginis padėkos paskelbimas skamba juokingai.