Kaip mes atpratome nuo tikros lietuviškos žiemos?

Poniai Monikai, kaunietei iki kaulų smegenų, žiema patinka – netgi labai. Sniego pusnys mena vaikystės rogutes, o ir šiukšles bei šunų gyvenimo šalutinius produktus labai gerai maskuoja. Iš pagarbos žiemai ir už grašius dirbančiam kiemsargiui ji neburba, kai daugiabučio kiemai virsta sniego labirintais su pėdos pločio takais.

Kaimyną, kuris savaitgaliais kiek prakasa sniegą automobilių aikštelėje priešais namą, ji pavaišina pyragu. Tačiau kai apie žiemą ima kalbėti kalbančios galvos iš TV ekrano, Monika išjungia televizoriaus garsą.

"Artinasi pūga, todėl gyventojams rekomenduojama be būtino reikalo neiti iš namų – per pūgą sumažėja matomumas, sutrinka tiek miesto, tiek tarpmiestinio transporto eismas", – sako viena galva. "Stovėdami nevalytame kelyje turime žinoti, kad vėliausiai po šešių valandų šitas kelias bus nuvalytas", – jai antrina kita.

Gerų manierų kaunietę tokie žodžiai veda iš kantrybės. Kokia nepaprastoji padėtis – už lango juk gana tipiškas vidutinio klimato juostos oras. Kas, kad retsykiais gamta papokštauja ir pasiduoda visuotinei rekordų siekimo kampanijai, vienu ypu pažeria sniego daugiau nei kada nors anksčiau. Kad ir kaip būtų, bet Kaune  sniegas gruodį ar vasarį – tai ne koks musoninis lietus ar +40 laipsnių kaitra.

Sniego užklupti britai, prancūzai ar šveicarai iš tikrųjų sutrinka, vaikai nakvoja mokyklose, patys kojos iš namų nekelia, o jei ir kelia – šliuožia slidėmis. Tačiau Vakarų Europa šįkart mums – ne pavyzdys. Net ir užpoliarinė Suomijos dalis, kur vietiniai žmonės nereiškia pretenzijų dėl sniego pusnų gatvėse. Štai pas britus, kurių gamta neverčia net sniego valymo technika pasirūpinti, toks oras išties tikras kataklizmas. Skandinavai gi žiemai pasirengia iš peties: pradedant apranga, baigiant viešuoju transportu, kuris ir šiaip jau veikia kaip laikrodis.

Lietuviškai kalbančių galvų siūlymai gyventojams žiemą pasitikti kaip kokiems suomiams iš Laplandijos – apsiginklavus specialia amunicija ir išskirtine kantrybe naudojantis viešuoju transportu, o su komunalininkais elgtis taktiškai, kaip kokiems britams, poniai Monikai skamba kaip pasityčiojimas. Ne kantrybės ar takto kauniečiams trūksta – tik druskos. Tai jos kiekio niekaip nenutaiko įsigyti miestas, rengdamasis žiemai.

Kas iš to, kad ponia Monika dega nenumaldomu noru žiemą savąjį forduką balnoti tik savaitgaliais – padėties Parodos gatvėje tai nepakeičia. Tai ji šaltuoju-slidžiuoju metų laiku virsta tuo neįveikiamu kalnu, į kurį it sizifai akmenį kauniečiai bando užridenti savo automobilius ar naivių keleivių pilnus autobusus.

Bandė Monika pėsčia pėdinti į kalną, tačiau tik širdį smarkiau mušti pradėjo ir į darbą pavėlavo. Patiko Monikai vieno kaimyno pokštas: jei druska Kaunui per brangu, reikia gatves išbarstyti monetomis – akimirksniu būtų nugramdytos iki asfalto.

Pokštai pokštais, tačiau ponia Monika žino, už ką balsuotų per savivaldybių rinkimus – už tuos, kurie ateitų į savivaldybę nešini druskos maišais. Ideologija ir lyderių padorumas – nesvarbu. Svarbiausia, kad netrūktų druskos, nes poniai Monikai atsibodo kiekvieną žiemą virsti patyčų objektu – didesniu nei Čiukčių pusiasalio čiabuviai gyventojai lietuviškuose anekdotuose.