Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip šūkį „Lietuva – lietuviams“ paaiškintume Lietuvos karaimams?

2012-02-20 12:44
Kaip šūkį „Lietuva – lietuviams“ paaiškintume Lietuvos karaimams?
Kaip šūkį „Lietuva – lietuviams“ paaiškintume Lietuvos karaimams? / Tomo Raginos nuotr.

Praėjo ir Vasario 16-oji, palikdama visokiausių minčių. Viena nekintanti: tai svarbiausia moderniosios Lietuvos valstybės šventė, turinti būti brangi kiekvienam čia gyvenančiajam. Ne tik etniniam lietuviui, o ir bet kurios tautos Lietuvos piliečiui. Jei jis gyvena Lietuvoje ir turi šios valstybės pilietybę, privalo gerbti papročius, kalbą, įstatymus ir valstybines šventes.

Daugelis ir gerbia, tačiau kitataučiams valstybės piliečiams kelia nerimą nacionalistinės eitynės su šūkiais „Lietuva – lietuviams“. Jei šiuo šūkiu būtų buvusi grindžiama valstybės politika, kadaise Danielius Dolskis nebūtų dainavęs, jog Palangos jūroj nuskendo jo meilė, Vytauto Didžiojo universitete nebūtų dėstę Vosylius Sezemanas ir Juozas Eretas, Oskarui Milašiui vien apsisprendimo nebūtų pakakę tapti Lietuvos diplomatu, o Kaune nebūtų keleto žymių pastatų, pvz. Prisikėlimo bažnyčios. Įdomu kaip šūkį „Lietuva – lietuviams“ paaiškintume Lietuvos karaimams – valstybės piliečiams nuo XIV amžiaus? Ar tai ženklas, kad reikia liautis valgius jų kibinus? Ir kaip šio šūkio kontekste atrodo vieno nacionalistų lyderio vedybos su kitataute – ar jis ir savo žmonai draustų apsigyventi Lietuvoje?

Vasario 16-ąją planuotos dvi jaunimo eitynės: viena patriotinio, kita tolerantiškojo. Tarp abiejų grupių egzistuojantis akivaizdus susipriešinimas būdingas nebrandžioms visuomenėms, todėl bėgant laikui turėtų mažėti ir išnykti. O kol kas abiem atvejais būna darbo policijai. Pastaroji vienus pačius saugo, kad kas nenuskriaustų, nuo kitų saugo visuomenę. Kad antruoju atveju saugoma ne be pagrindo, parodė ir pernykštės eitynės, ir šiemetės. Pernai sumuštas pakistanietis, šiemet vos nenukentėjo žydas. Kodėl kitataučiai ne tik negali stebėti patriotinių eitynių, bet ir apskritai jiems tą dieną geriau sėdėti namie, tegu atsako patriotai skustomis galvomis.

Tolerantiškasis jaunimas jokios grėsmės nekelia ir nesiruošia mušti nei skustagalvių, nei heteroseksualų, tačiau būtent jiems uždraudžiama rengti atskiras eitynes. O tolerancijos supratimą visuomenėje geriausiai nusako aukšto Kauno valdininko, charakteringa pavarde V.Molis, žodžiai: „Aš, kaip teisininkas ir kaip tarnautojas, aš ne prieš mažumas, nei prieš gėjus, nei prieš lesbietes, nei prieš PEDOFILUS.“ Nors tolerancijos principas taikytinas patiems įvairiausiems dalykams, net ir tolerantiškasis jaunimas tikrai netoleruoja pedofilų (kaip ir kitų sunkių nusikaltėlių), čia jau Kauno valdininkų prerogatyva.

Buvo ir labai gražių Valstybės atkūrimo dienos minėjimo iniciatyvų. Vasario 16-ąją Alytuje, Marijampolėje ir Vilniuje, o 17-ąją Kaune rodytas tikrai patriotinis režisierės Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, buvo gražu žiūrėti, kaip jaunimas gieda „Tautišką giesmę“, o ir jaunimas buvo neuniforminis, įvairus, kaip ir dera laisvos valstybės piliečiams. O architektas Audrys Karalius surengė kamerinę šios šventės paminėjimo versiją kavinėje „Kultūra“, kur patriotizmo irgi nestigo, tik jis neatrodė nei rėksmingas, nei pavojingas, nei apsuptinas policijos žiedu. Kuo daugiau bus panašių pavyzdžių, tuo laisvesnė bus ne tik mūsų valstybė, bet ir mes patys.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų