Mielosios, mielieji, neseniai pasijutau absoliučiai balta varna niūriame šiuolaikiniame kontekste. Einu į darbą per šlapdribą, o širdis dainuoja, atseit „žiema, žiema...“ Darbe šefas pasakė, kad vėl mažins atlyginimus, visi dejuoja, o aš imu aiškinti, kad  “nieko, moterys, pasispausim, mūsų vyrukai mažiau alaus išgers“.

Aiškinu, kad „čia jokia tragedija, kad tai tik pinigai, fi...“

Draugė verkia, kad jos jau antra duktė emigruoja į užsienį, o aš ją guodžiu: atseit, nu ir gerai, pasaulio pamatys, gaivaus oro įkvėps, sakau, laimė kokia. Leistų man kas emigruoti, aš tuoj pat pūsčiau su kuprinike ant pečių. O ji sako: „Ką čia nusišneki, jei jaunimas išvažiuos, kas tau pensiją uždirbs?“. Aš sakau:  „Jauni veržlūs slavai“ ir uždainuoju „jamščik, niegani lošadej“ ... Ji pasukinėja pirštu prie smilkinio, o aš jai pakšteliu į žandą.

Ir tai dar ne viskas. Visi „deda“ ant Kubiliaus, o man jo darosi motiniškai gaila, nevalingai jaučiu, kad imu palaikyti jo vykdomą politiką. Vakare įsijungiu televizorių, pensininkai prie Sporto rūmų dainuoja „Mažam kambarėly...“, o man gražu iki ašarų..... Na va, galvoju, senjorai kaip gražiai susivienijo, išėjo pasižmonėti, pasibendrauti, tik galėtų taip nešūkauti, juk sumažins mažiau negu padidino.

Ir tai dar ne viskas. Vieną eilinį vakarą ėmiau ir padariau šventišką vakarienę, užtiesiau staltiesę, sudėjau šeimyninį sidabrą, uždegiau žvakes ir laukiu saviškio grįžtant. Iš anksto perspėjau, kad nevėluotų, nes laukia siurprizas.

Laukiu dešimt minučių, laukiu dvidešimt, ir pusvalandį laukiu, ir 50 minučių.... Susijaudinu, gal kas nutiko, tad skambinu... O tas: „Oj, mieloji, užtrukau čia su klientais truputį“ (o balse, jaučiu, koks 1-2 promilės meilumo).

Normalioje būsenoje, kiek save pažįstu, būčiau nutrenkusi ragelį, suvertusi maistą į šiukšlių dėžę, gal net sudaužiusi porą senų lėkščių ir apsižliumbusi. O dabar sakau, ir pati savimi netikiu: „Nieko, mielasis, aš tavęs čia lauksiu“. Po trijų minučių maniškis parpūtė (na ir kas, kad su kvapeliu, bet užtat kažkokio tauraus gėrimo) ir buvo man labai meilus visą vakarą.

Vakare susiglaudę žiūrėjom „Panoramą“. Kubilius sakė, kad jam pavyko suvaldyti krizę ir aš nuoširdžiai apsidžiaugiau.

Žodžiu, mano mąstysena pasidarė pozityvi iki pavojingumo. Darbe į mane pradėjo šnairuoti ir pastebėjau, kad, man įėjus, kalbos staiga nutildavo. O viena kolegė, kai aš pradėjau ginti Kubilių, į mane metė neapykantos pilną žvilgsnį ir išvadino megzta berete. Bet aš iš tikrųjų dabar vaikštau su elegantiška megzta berete, nes jos Europoje vėl labai madingos, tai net nesupykau, tik pagalvojau, vargšelė - ji niekada nesekė madų, užtat ir liko senmergė. Ir jos man pagailo.

Žodžiu, mielosios, aš supratau, kad su manimi kažkas negerai, kad negalima taip pozityviai žiūrėti į pasaulį ir į Kubilių, bet nieko negalėjau su savimi padaryti.
Vieną dieną per pietų pertrauką išėjau pasivaikščioti po gražėjantį bulvarą, savo idiotišką šypseną slėpdama po stilingu šalikėliu, priderintu prie nertos beretės, ir sutikau savo seną bičiulę.

Nuėjome išgerti kavos, o kai ji manęs paklausė, kaip aš gyvenu, pasakiau, kad taip gerai niekada nesijaučiau, bet jaučiuosi balta varna ir turiu slėpti savo pozityvų požiūrį, nes visus imu nervinti.

„Žinok, ir man tas pats, - prisipažino draugė, - Po to, kai susileidau 5 ampules B vitaminų komplekso, skraidau kaip ant sparnų, ir man Kubilius labai priimtinas.“
„Ojetau, kai man buvo susukę nugarą, aš irgi susikaliau net 10 ampulių B komplekso“, - staiga prisiminiau, ir viskas susidėliojo į vietas.

Tad mes abi pradėjome kikenti ir nusprendėme, kad, matyt, ir Kubilius susileido B kompleksą, todėl taip optimistiškai žiūri į krizę, į biudžetą ir socialinių išmokų mažinimo programą.

Tai štai, mielosios, gera naujiena - aš esu psichiškai normali, tik laikinai matau pasaulį gražesnį, negu jis yra, ir nepasakyčiau, kad man tai nepatiktų.

Siūlau visoms išbandyti antikrizinį planą - 10 ampulių B komplekso - ir gyvenam neregėtoj Lietuvoj.