Stebint įvairias pozicijos ir opozicijos diskusijas dėl krizinio kitų metų biudžeto apima negera nuojauta jog valdžioje esantys neįsivaizduoja viso situacijos dramatizmo ir visą savo elgesį, bei dėmęsį sutelkia į kalbėjimą vardan kalbėjimo.

Dabar jau pilnai esu įsitikinęs (jei anksčiau ir abejojau) kad nei viena pusė nemato, o gal sąmoningai nenori matyti kitų krizės įveikimo būdų. Tokį įspūdį sustiprina ir tai , kad nesvarstomi kiti valstybės raidos scenarijai, nors vakaruose jau seniai tai daroma.

Manau tai yra todėl,kad Lietuvoje nėra išvystyta  o juo labiau skatinama laisva minties saviraiška. Tai sąlygoja ir agresyvi spaudos pozicija kitai nuomonei. Praktiškai reikia būti tokiu turtingu kaip V.Uspaskih, kad spausdintų nors ir pačias kvailiausias idėjas bei savaitėmis aptarinėtų per TV. O taip niekur neprasiverši su savo pasiūlymais, nes tai šios šalies galingiem, kurie ir valdo žinisklaidą nepatiks.

Geriausia žmones laikyti nežinioje, juos skaldyt ir valdyt. Sakysit tai nedemokratiška. Bet ar gali būt demokratija jei žiniasklaidą kontroliuja valstybė? Aišku ne. O jei tą pačią žiniasklaidą kontroliuoja pinigai ir be jų tavęs nieks nespausdins? Kaip čia su demokratija?
 
Vistiek būsiu nepataisomas optimistas ir patikėsiu, kad šios mintys kur nors bus paskelbtos. To reika vien tam,kad premjeras A.Kubilius nesakytų netiesos,jog nėra kitų siūlymų kaip įveikt krizę, o tik pensininkų, neįgaliųjų, bei vaikų pinigų sąskaita. Tai netiesa. Šalyje yra didžiuliai rezervai.

Visų pirma niekas nepasako aiškiai kas atskingas už krizę. Vakaruose atvirai pripažino kad kaltas nežabotas finansinių, bankinių ir kitų korporacijų pelno troškimas, neatsakingas rinkos savireguliacijos pervertinimas ir valstybinių valdžios institucijų silpna kontrolė.

Teisingiau  nusišalinimas nuo ekonomikos reikalų. Logiškai tie kas atsakingi už krizę turi ir prisimti didžiausią jos padarinių naštą. Tačiau būtent čia visa demokratija baigiasi.

Labiausiai nuo krizės nukenčia dirbantieji nes praranda darbą ir mažėja uždarbis, bei pensininkai nes mažinamos pensijos. Ypač Lietuvoje valdžia darė ir daro viską, kad nuo krizės apsaugot turtinguosius, o visą naštą sukelia ant ir taip prasčiausiai gyvenančių piliečių pečių. Premjeras ir ministrai sako nėra kitų galimybių. Netiesa.

Tiesiog nenorima apie jas kalbėti ir jas panaudoti ,nes yra pavojus užsitraukti tu rtingųjų nemalonę, o ką pensininkai paburbės, paburbės ir vistiek rikimuose rinks tuos pa čius, nes jie tiki ką rodo per  TV, o juk TV valdo turtingieji. Oligarhai su kuriais priešrinkimus žadėjo kovoti ir LR Prezidentė. Tai gal laikas pradėti?

Pirmas rezervas tai monopolininkai, kurie sugeba tokiais tapti net prekyboj negalbant apie natūralias monopolijas. Naujausias pavyzdys kaip rinka „sureguliuoja“ yra vaistai nuo gripo, kurių antkainai mažmeninėje prekyboje perkopė 100 proc.. Valdžios vyrai postringauja apie tai jau pusmetį kaip jie reguliuos šiuos viršpelnius, bet daugelis iš mūsų matyt nebesulauks...

O jeigu paanalizuot centalizuotą šildymą kokie pelnai išlys tose įmonėse, kurias tik nuomoja iš valdiškų šilumos tinklų. Suprantama ne šiaip sau prasidėjo kalbos, kad reikia juos privatizuot, naudingas ir svarbiausia garantuotas verslas. Užsimota su lietuvišku privatizavimu ne tik ant Vilniaus savivaldybės dangoraižio, bet ir vandens monopolinio ūkio. Suprantama jau įsitikinta, kad šiūkšlių biznis labai atsiperka, kaip ir monopolinės buvusios butų ūkio įmonės. Tik visuose šiuose paminėtuose atvejuose pinigai išeina iš žmogaus kišenės, o pakliūna į turtingo monopolisto kišenę ir dar privaloma tvarka. Ko ne klondaikas,kai kam net krizė nė motais. Tokių pavyzdžių yra daug ir tai patvirtina pagrindinį pasiūlymą,kad krizės metu biudžetą papildyt galima ir reikia įvedant viršpelnio mokestį monopolistiniam ir jiems prilygintiniem ūkio sektoriam.

Šis rezervas gali padidinti įplaukas į biudžetą šimtais milijonų. Antras ženkliai didesnis rezervas, tai uždrausti bet kokius tarpininkus monopolinėse ūkio šakose  ypač energetikoje. O taip pat visuose valstybiniuose pirkimuose. Tam nereika daug laiko, reikia tik ryžtis tai padaryti. Patikėkite čia galima sutaupyti milijardus. Turima mintyse tokios gan garsios tarpinikės kaip“Dujotekana“, “Rubikonas“, ERC,“Fortys energy“, masė apie Ignalinos AE besisukinėjančių ypač su uždarymu surištų besipininguojančių, nemaža atsirado besisukančių apie valstybinius miškus kuriuos tarp kitko labai nori prichvatizuot, socialinėj, sveikatos srityje, o taip pat kultūroje finasuojamoje iš biudžeto, ką jau bekalbėt apie iki bonkroto davestą biudžetinį LRT ir masę pavyzdžių, kaip virš šimto viešų įstaigų mintančių iš biudžeto ir dar daug laisvai be konkretaus darbo pasiimamų pinigų. Šie ir kiti rezervai jeigu būt sąžiningiem turi būt panaudoti vietoj varganų pensininkų ir mamų pinigų. Didžiulis rezervas šešėlinė ekonomika apie kurią kalba, bet nieko nedaroma. O veikti reikia labai paprastai,skatint pareigūnus kurie su tuo kovoja, o pakliuvusius ne smulkius verslininkus, o rimtus žaidėjus bausti labai paprastai konfiskuojant visą turtą. Viena bėda, kad taip elgiantis negali būt išimčių ir Generlinio prokuroro seseriai, o pats prokuroras turėtų trauktis iš tokios dviprasmiškos situacijos. Taip, kad vien šiais keliais pavyzdžiais įrodėm kad rezervų yra daug, jau nekalbant apie biurokratų armiją ir jų polinkį išlaidauti .

Bet ne tik biudžetas ir vieno ar kito veikėjo kėdės išsaugojimas mus turi šiandieną jaudinti. Manau, kad valstybė neleistinai nusišalino nuo krizę sukėlusių bankų atsakomybės ir jų solidarumo ją įveikiant.

Suprantama, kad mūsų visi gelbėtojai vienodai prikišę rankas prie lietuviškų bankų atidavimo užsieniečiam, kaip ir prie Ignalinos AE nusiklastamo uždarymo, šiandien verkšlena kad nieko negali pakeisti. Netikėkit, tai kroko dilo ašaros. Viską galima jeigu nori ir dirbi savo šaliai ir jos žmonėm, bet manau kad šie mano žodžiai daug kam sukels tik šypseną. O gaila, kad būtent mūsų žmones renkasi tokius, kurie jų labiausiai nekenčia. Kitaip niekaip negaliu pateisinti valdžios vilkinamą fizinių asmenų bonkroto įstatymą.

Reika ne tik jį skubiai priimti, bet ir paskelbti maratotiumą bankų savivaliavimuo atimant žmonių turtą bent porai metų, kol praeis krizės pikas. Paskelbkim bankų pelnus už pastaruosius penkis-septynis metus,jų vadovų atlyginimus, premijas ir  suprasit, kad šis siūlymas ne utopija o būtinybė. Nieko jie nepraras kai atsigaus rinka skolininkai atsiskaitys. Tieiog valstybė privalo dalyvaut šiuose procesuose.

Jeigu užsieniniai bankai ir toliau boikotuos šalie ūkio finasavimą be ko jis neatsigaus būtina kurti savą valstybinį-komercinį banką, juk turim pradėt įsukti ekonomiką. Visa pasaulis su krize kovoja mažindamas mokesčius, suteikdamas realią pagalbą ūkiui, nemažindamas algų, kad nemažėtų vartojimas. Mūsuose kol kas viskas buvo daroma atvirkščiai. Manau ateina laikas pradėt  elgtis protingiau. Svarbiausia suprast, kad valstybės vaidmuo kardinaliai keičiasi ir ji turi aktyviai dalyvauti šalie ūkio atkūrime, kurį sugriovė ne tiek krizė, kiek neatskingi politiniai sprendimai, bei atskirų politikų avantiūrizmas. Gal jau pats laikas sustoti ir pradėt kurt. Ar užteks išminties ir drąsos taip elgtis greit pamatysim. Priešingu atveju manau pats gyvenimas privers susimąstyti.