Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija, išanalizavusi Vyriausybės veiklos ataskaitą, kurią premjeras Andrius Kubilius pristatė Seime, pirmiausia pasigenda skaičių ir faktų. O skaičiai byloja, kad šalyje nesustabdyta emigracija bei nedarbas, nesumažėjo socialinė atskirtis, minimalus atlyginimas įšaldytas, o energetikos projektų ateitis iki šiol miglota.

Neradome paaiškinimo, kodėl visuomenei duoti pažadai taip ir nebuvo realizuoti, užtat veiklos ataskaitoje nestigo Vyriausybės pamėgtos panegirikos sau. Paprastai Vakarų pasaulio valstybių metinės veiklos ataskaitos pasižymi kitokiu formatu: tokiuose dokumentuose būna daug skaičių ir faktinės informacijos, ji analizuojama, lyginama įvairiais pjūviais. Primenama, kokie tikslai buvo iškelti, ar pavyko juos pasiekti, o jei ne, kokios priežastys tai lėmė. Deja, susidaro įspūdis, kad Vyriausybė nemato esminių šalies gyventojų problemų.

Giriamasi esą sumažintas nedarbas, neva veiksmingai taikytos aktyvios priemonės leido stabilizuoti ir pagerinti padėtį darbo rinkoje. Toks įspūdis, kad premjeras per ketverius metus nekalbėjo su Lietuvos gyventojais, nematė skurdo, emigrantų lagaminų ir nepastebėjo žmonių nusivylimo. Nesugebėta sukurti darbo vietų net tomis lėšomis, kurias mums skiria ES fondai. Iš jų nepanaudota 1,2 mlrd. Lt. Tai didžiulė suma, kurią buvo galima investuoti į infrastruktūrą, juk ten milijardas litų sukuria 5 tūkst. naujų darbo vietų, o kiekviena jų netiesiogiai – dar 4-5 darbo vietas. Nors 2011-aisiais nedarbo augimas stabtelėjo, tačiau valdančiųjų nesugebėjimas atstatyti ekonomikos bent jau į 2007-ųjų lygį, pagal visus pagrindinius parametrus 2011-ųjų pabaigoje darbo rinkos būklę nustūmė į itin žemą lygį. Padėtis buvo prastesnė nei bet kuriais metais 2005-2008 m. laikotarpiu. Panašu, kad užimtumo problemos Vyriausybės pernai nedomino.

Pragaištinga šios Vyriausybės politika įtikino lietuvius rinktis emigraciją. Žmonės išvyksta ne tik dėl nedarbo, bet ir dėl mažo darbo užmokesčio, kuris lyginant su kaimyninėmis valstybėmis siekia dugną. Remiantis statistikos departamento duomenimis, nuo 2009-ųjų realus darbo užmokestis nuolat mažėjo – iki 2011-ųjų nebuvo nė vieno ketvirčio, kad jis viršytų praėjusių metų atitinkamo ketvirčio lygį, nors Vyriausybė žadėjo, kad atlyginimai kils. Tas pats ir su pensijomis. Dabar jau raportuojama, kad jos pakeltos iki 2009 m. lygio, tik sąmoningai nutylima, kad per trejus metus pensininkų vartojamos prekės ir paslaugos pabrango net 15 proc. Taigi pensininkai yra apgauti, nes šiemet jų pensija yra 15 proc. mažesnė negu konservatorių ir liberalų valdymo pradžioje. Beje, ir toliau sėkmingai mažėja.

Tuo tarpu šildymo kainos kyla ir slegia daugelio gyventojų pečius. Jau dabar prognozuojama, kad kitą šildymo sezoną vidutinė šildymo kaina gali didėti 4 proc. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, kainos nekils tiks 9 savivaldybėse, likusiųjų gyventojams piniginės dar labiau ištuštės. Nesiklausoma energetikos ekspertų specialistų, neskubama pereiti prie biokuro katilinių. Kam tuomet buvo įkurta Energetikos ministerija, jei į šilumos vartotojų interesus neatsižvelgiama? Migloti šiandien ir reikšmingi energetikos projektai, renovacija apskritai nepajudėjo iš mirties taško.

Nepaisant minimų ekonominių ir socialinių bėdų, ši Vyriausybė savo arkliuko – aklo taupymo – neketina atsisakyti. Sakote, esame netaupūs, bet pažiūrėkite, kiek pritaupėme skurdo, – kaip sakė vienas Lietuvos aforizmų meistras.

Ataskaitoje pasigedome ir išsamesnio paaiškinimo apie viešųjų finansų suvaldymą. Statistikos departamento duomenimis, valdžios sektoriaus deficitas per trejus konservatorių valdymo metus buvo 4 kartus didesnis nei per trejus paskutinius LSDP vyriausybių valdymo metus. Blogiausi pagal biudžeto deficito lygį Lietuvai buvo 1997, 2009 ir 2010 metai. O Andriaus Kubiliaus ir ministrų šlovinamieji 2011-ieji pagal biudžeto nesubalansavimo lygį yra ketvirti.

Esu įsitikinęs, kad finansų suvaldymas reiškia mažėjantį valstybės skolos ir BVP santykį. Treji rekordiniai metai, kuriais šalies skolos rodikliai prastėjo sparčiausiai yra konservatorių vadovaujamų vyriausybių veiklos metai. Tad kalbos apie valdžios sektoriaus deficito mažėjimą verčia ieškoti atsakymo į klausimą – ar viešųjų finansų stabilumas yra užtikrinamas didinant įsiskolinimą užsienio bankams? Valstybės skola yra išaugusi tiek, kad kalbėti, jog Lietuva išsikapstė iš duobės yra ir juokinga, ir neatsakinga. Kiekvienas tautietis privalės grąžinti didelę skolos dalį, o šiandien skola perkopusi 45 mlrd. litų. Ši našta guls ant kitos Vyriausybės ir, žinoma, šalies gyventojų pečių. Tad iš šios Vyriausybės veiklos ataskaitos neaišku, kuo ši Vyriausybė labiau rūpinasi: išlikimu ar išnykimu.