Kaunas – ypatingas miestas. Anuomet, kai Laisvės alėjoje dar veikė „Tulpė“ ir „Du gaideliai“, iš kitų Lietuvos didmiesčių Kaunas išsiskyrė dažniau nei kitur viešose vietose skambančiu kreipiniu „ponia!“, viešuoju transportu važinėjančiais uniformuotais vaikais, kurie senukų balsais sovietiniam žmogui primindavo Kelių eismo taisykles.

Ypatingą kauniečių gyvenimo būdą diktavo ir pati Laisvės alėja bei jos senbuviai, pamenantys paradus Antano Smetonos garbei. O kur dar niekur kitur neregėta transporto priemonė funikulieriai, tarpukario architektūra, santaka!

Daugybė šiuo detalių pergyveno istorijos virsmus, gerokai niveliavosi ir pasidarė beveik nepastebimos, kone mirusios. Ko nepasakytum apie kauniečių norą išsiskirti iš minios. Ne pavieniui, bet visiems sykiu, su visu miestu. Kažkam pasirodė, kad žaidimai su rūkymo ir nerūkymo zonomis tam labai tinka, – ir jis buvo teisus. Šie žaidimai su ugnimi, regis, jau tampa mėgstamiausiu valdžia besivadinančių miesto ūkvedžių žanru.

Rūkyti ar ne Laisvės alėjoje, kauniečiai sprendė dar tada, kai mintis apie kokius nors apribojimus rūkaliams net civilizuočiausiose Europos valstybėse skambėjo it Koperniko erezijos. Tokie pasiūlymai atrodė ir juokingi, ir radikalūs. Kaip kad juokingi atrodė pareigūnai, gūdžią naktį gaudantys ne Kaune siautėjančius banditėlius, bet taikius rūkalius.

Daug vėliau galėjome pasakyti: anuomet išsišokdami kauniečiai pasirodė esą novatoriai. Nerūkymo vajus šiandien jau apėmęs visą Senąjį žemyną.

Kauniečiai nesustoja. Nerūkymo zona, regis, užsimota paskelbti visą miestą. Iš pradžių – Savivaldybės prieigas ir Miesto sodą. Radikaliausieji nuo cigarečių dvoko bandė išgelbėti ir kapines. Nepavyko. Turint omenyje, kad mums šioje srityje būti novatoriškiems ypač sekasi, matyt, draudimai netruks pasiekti ir mirusiųjų kvartalus.

Tada, kaip pranašauja vienas nuolatinis dienraščio skaitytojas, liktų laukti didžiojo piliečių persikraustymo. Galėtume pasidžiaugti bent tuo, kad šįkart emigracijos priežastys – ne ekonominės.