Daugelį patiriamų reiškinių apibūdina vieta ir laikas. Kai galvoju apie šių metų Tarptautinį Kauno kino festivalį, neišvengiamai mąstau tiek apie jo vietą, tiek apie laiką: apie Kauną, apie rudenį, apie svajones, apie nueitą septynerių metų kelią, apie gyvenimo ir kino patirtis, fantazijas, prisiminimus...

Subjektyvusis kinas, asmeniškas kinas, iš kasdienybės srauto ištraukiantis pačius slėpiningiausius reiškinius ir priverčiantis įsistebeilyti į detales – visai kaip Ramono Zürcherio filme "Keistas katinėlis" (The Strange Little Cat) operatoriaus valdoma kamera ir paties režisieriaus montažas apverčia aukštyn kojomis įprastinį audiovizualinį pasakojimą ir siūlo gaivinančią naratyvo anarchiją.

Jei vaizdo ir garso fiksavimo technologijos plačiai pasitarnauja daugelyje mokslinių tyrimų sričių, Kauno kino festivalio tikslas yra pasidalyti su žiūrovais tuo, kaip tos pačios technologijos geba fiksuoti ne vien molekules, išdidinti šerelius ant smulkiausio vabzdžio kojos, iš arti apžiūrėti žuvies žvyną, bet ir užfiksuoja sielos judesius. Į klausimą, ar gyvūnas turi sielą, skirtingos pasaulėžiūros pateikia skirtingus atsakymus. Ką matome, kai žvelgiame į akis už grotų stypsančiam gyvūnui? Į unikalius žiūrėjimo ir matymo pratimus kviečia ne vienas Kauno kino festivalio filmas.

Šių metų Kauno kino festivalio šūkis "Kaune kaip kine" siūlo mylėti ne tik kiną, bet ir Kauną. Kviečia mylėti patį gyvenimą, jo kasdienybę ir realybę, kuri neretai pateikia siurprizų tuo, kad išnyra vienu ar kitu neįtikimu kampu. Manau, tai ir yra gyvenimo grožis – nuolat aktualiai patirti gyvenimą, kartkartėmis kvestionuoti tokias sąvokas kaip "realybė" ar "kasdienybė", nepriimti daugelio dalykų kaip savaime suprantamų.