Nuo penktos klasės, įstojusi į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, tapau naujaliuke. Čia praleidau didžiają dalį savo paauglystės ir daug vakarų prie fortepijono. Simboliška, kad mūsų festivalio "Kaunas Piano Fest" paskaitos, koncertai ir seminarai vyksta šioje mokykloje. Tai tarsi grįžimas namo.

Viena didžiausių vertybių, kurią turiu, – sukaupta patirtis keliaujant, studijuojant ir gyvenant skirtingose pasaulio šalyse. Man tik 23-eji, o jau teko pagyventi Ispanijoje, Škotijoje, netrukus išvyksiu į Austriją studijuoti pagal mainų programą "Erasmus". Žinoma, persikraustyti iš Kauno į Vilnių ir palikti jaukius tėvų namus tam, kad galėčiau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), taip pat buvo mažytis iššūkis.

Studijos Vilniuje buvo tarpinė stotelė tarp Kauno ir išvykimo į Ispaniją. Studijuodama LMTA grojau dar daugiau negu mokykloje. Tuo metu atrodė, kad gyvenime daugiau niekas neegzistuoja – tik fortepijonas, todėl išvykimas į Ispaniją man buvo kaip gaivus oro gurkšnis. Pamačiau, kad žmonės šiek tiek laisviau žvelgia į gyvenimą. Nežinau, gal tai saulės ir vitamino D įtaka?

Nekvailinkime savęs, kad negatyvumas yra lygus realybei. Tai yra pasiteisinimas, kuris nepateisina. Iš tiesų, jeigu susimąstysime, tai yra niekas kitas, tik išsisukinėjimas. Diana Stuart.

Pirmus tris mėnesius Barselonoje mane priėmė gyventi turkų pora. Puikiai pamenu pirmąjį susitikimą, kai nešina lagaminu įžengiau į visai nepažįstamų žmonių namus viename gražiausių Barselonoje Grasijos rajone. Per tą trumpą laiką tapome gerais draugais. Dar ir šiandien su jais palaikau ryšius. Vėliau persikrausčiau gyventi tik 20 min. nuo jūros, tačiau nemanykite, kad prie jos eidavau kiekvieną dieną. Anaiptol: kai nusprendi gyventi, o ne tik turistauti kitoje šalyje, kaipmat įsisuki į darbingą rutiną. Atvykusi į Ispaniją per kelias dienas įsitikinau, kad be ispanų kalbos neišsiversiu, todėl skubiai pradėjau ją mokytis. Kalbos – tai dar vienas turtas, kurį branginu iš gyvenimo skirtingose šalyse.

Skirtingos šalys, skirtingi žmonės, skirtingos tradicijos, skirtinga patirtis. Tiesa? Galbūt... Mano gera draugė (talentingoji, tikiu, būsima rašytoja) šiuo metu gyvena ir mokosi Japonijoje. Kas kelis mėnesius ji publikuoja trumpus straipsnelius, kuriuose rašo apie savo išgyvenimus svetimoje šalyje. "Dangus vis tiek tas pats" – taip vadinasi jos straipsnelių tema. Nesvarbu, kur gyvename: gimtinėje ar svetimoje šalyje, laimė, nelaimė, problemos, išgyvenimai ir iššūkiai keliauja kartu su mumis. Kad ir kur gyventume, dedame pastangas užmegzti ryšius su pasaulio žmonėmis, prisiimame atsakomybę už pasirinktus sprendimus ir nuoširdžiai bei nuosekliai dirbame, kad susikurtume gyvenimą, apie kurį svajojame.

Kai mąstau apie savo muzikines klajones, suprantu, kad pradėjau keliauti po pasaulį jau nuo septynerių (su Johannu Sebastianu Bachu – į Vokietiją, Ferenzu Lisztu – Vengriją, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu – į Druskininkus, Sergejumi Prokofijevu – į Rusiją, Wolfgangu Amadeus Mozartu – į Austriją, Albertu Ginastera – į Argentiną). Ši privilegija – nuo pat mažens susipažinti su didžiais menininkais – leido suprasti, kad per amžių amžius jie visi sprendė panašias problemas, kaip ir mes sprendžiame šiandien. Kaip ir jie, ieškome prasmės, kovojame dėl teisybės, stengiamės palikti kažką vertingo šiam pasaulyje, ieškome sielos ramybės ir humoro praskaidrinti gyvenimą sunkiomis akimirkomis.

Ši privilegija – nuo pat mažens susipažinti su didžiais menininkais, leido suprasti, kad per amžių amžius jie visi sprendė panašias problemas, kaip ir mes sprendžiame šiandien.

2018-ųjų rugsėjį pradėjau fortepijono atlikimo meno magistro studijas Karališkojoje Škotijos konservatorijoje pas profesorių Normaną Beedie. Jis legendinės, viena geriausių XX a. pedagogių pripažintos pianistės, dirigentės Nadios Boulanger auklėtinis. Tarp jos mokinių – žymūs kompozitoriai: Aaronas Coplandas, Phillipas Glassas, Quincy Jones, Astoras Piazzolla. Gilus šios pedagogės pėdsakas atsispindi ir mano dėstytojo darbe. Kiekviena fortepijono pamoka su juo – tai tarsi filosofijos, psichologijos, muzikos istorijos, fizikos pamokos kartu sudėjus. Savo klasėje jis turi Newtono švytuoklę, kurią naudoja aiškindamas, kaip užgauti fortepijono klavišą, kad jis suskambėtų norimu tembru. Tikiu, kad kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus mums padaro įtaką. Dažnai, to nesuvokdami, pasikeičiame jų dėka. Žmonės, kurie skatina ir padrąsina tapti geriausia savo paties versija yra nusipelnę medalio, o gal ir Nobelio premijos. Mano dėstytojas kaip tik ir yra toks žmogus.

Daug mano amžiaus žmonių, tarp jų – ir aš pati, dažnai išgyvename sielvartą ir nusivylimą dėl to, kad manome, jog nesame lydimi sėkmės ir tobuli. Kiek kartų aplankė mintis: man virš dvidešimties, o aš dar nieko nepasiekęs / usi, nesukūręs / usi ir nesu sėkmės lydimas / a? Kiekvieną dieną po truputį vis geriau suprantu, kad menkavertiškumo jausmas pražudo kūrybiškumą, motyvaciją, pozityvumą ir gyvenimo džiaugsmą. Sakysite, aš romantikė? Bet vis tiek tikiu, kad šiandien gyvename spalvingame pasaulyje, pilname laisvės, atvirų jausmų ir įdomių dalykų, kurių neverta be perstojo temdyti pilkomis, nusivilimo kupinomis nuotaikomis.

Manau, kiekviena stotelė man padėjo tobulėti kaip asmenybei. Kol kas sunku pasakyti, kokią įtaką tai padarė mano atliekamai muzikai, tačiau kiekvienas išgyvenimas, patirtys – tai, kas formuoja tikrą menininką. Tai yra svarbiausia – tapti atlikėja, turinčia daugybę istorijų, kurias galiu papasakoti savo klausytojams.