Kaunas dėl savo centrinės dalies urbanistinių vertybių aiškiai pretenduoja į Europos patraukliausių miestų sąrašą. Ko gero, gali rasti savo vietą sąrašo viršutinėje dalyje.

Pusę amžiaus stebiu miesto raidos spektaklį, kartais dalyvaudamas jame, ir matau daug pozityvių dalykų. Visų pirma, tai atsirandanti, kaip ir tarpukario laikais, kultūrinė, politinė, meno, verslo bendruomenė, žinanti pagrindinį miesto urbanistinės plėtros dėsnį "no nonsere" (nepakenk).

Kauno miestovaizdžio suvokimas remiasi įgimtais, laiko patikrintais vertingais dėmenimis:

1. Architektūriniais. Tai išskirtinės kompozicijos Senamiestis su pilimi, Paškausko suplanuotas ortogonalinio plano Naujamiestis su senu, carišku gelžkeliu ir pasaulinio lygio moderniąja XX a. architektūra, medinis Žaliakalnis su Frandseno ratais.

2. Ženklais. Tai Laisvės al. pėsčiųjų takas, varpų muzika, Čiurlionio galerija, gal atgimsianti Konrado kavinė ("Tulpė"), trykštanti gyvybe Rotušės a., šventės, mugės, festivaliai, čempionatai ir t. t. Čia kiekvienas susidarytų savo ženklų sąrašą, o apibendrinus tas sąrašas galėtų tarnauti kito bendrojo plano pagrindu.

3. Žaliomis viešosiomis erdvėmis. Tai Santakos parkas, Ąžuolynas su sporto ir Zoologijos sodo kompleksu, Nemuno sala.

Žvilgtelėkime į aiškesnes Nemuno salos plėtros prielaidas. Jos istoriją, matau, pamena jau nedaugelis. Buvęs Karmelitų pusiasalio Kauno žiemos uostas su gelžkeliu, upių transporto kroviniais, barškančiais kranais, garvežių ūkavimu, dabar kelia nostalgiją ne tik prof. J.R.Paliui, bet ir man. Išsinuomojęs irklinę valtelę už rublį, galėjai pasisodinti porą bendraklasių ir dvi valandas irstytis. Jei sportiškesnis, ir lieknesnės klasiokės - iki Senamiesčio ir prieš srovę atgal. Tai jau nebegrįš, mielas profesoriau Paly. Kaip ir jaunystė. Vis dėlto upių miesto specifiką išlaikyti būtina. Tik atrinkus moderniam miestui tinkamas funkcijas.

Atsiradus ryžtingoms modernaus, šiuolaikinio miesto (City) užuomazgoms – "Akropolio" ir "Žalgirio" arenos ansambliui – iškyla reikalas nenuleisti kartelės ir saloje nepridaryti klaidų. Gal ne visi architektūros teoretikai, prieštaravusieji jo statybai, sutiks su ansamblio įvertinimu, bet, kai juos pamatau geriančius kavutę "Akropolyje", nesinori pykti.

Buvusi uosto akvatorija kanale nebetinka marinos (jachtų prieplaukos) įrengimui, ne ją kerta keturi žemi tiltai. Kanalas tinka tik nedideliems irkliniams ir motoriniams laivams plaukioti. Perspektyvi yra judėjimo "Vieningas Kaunas" propaguojama dviračių ir baidarių nuomos punktų sistema. Neabejoju, kad atsiras normali keleivinė laivyba. Iš Šilainių, Lampėdžių, Panemunės (ypač dabar), Petrašiūnų, Šančių į Centrą greiti plokščiadugniai laivai pristatytų greičiau ir atraktyviau nei troleibusas.

Buriniams laivams tinka pietinė - pagrindinė – upės akvatorija. Čia, ypač prie arenos, galėtų atsirasti Kauno upių uostas. Tikėtina laivyba švertbotais iki Baltijos jūros.

Upės vandens lygis svyruoja šešis metrus, per potvynius – dar daugiau. Tai sunkina žmogaus ir upės kontaktą. Prie vandens vasarą gali būti tik laikini statiniai. Manau, tai ne kliūtis veiklai prie vandens. Jei verslininkui būtų pasiūlyta 50 m pločio kranto nuomos posesija su galimybe įrengti paplūdimį, kranu nukelti laikiną kavinės – suompirties - prieplaukos konteinerį – nauda būtų ir savivaldybei, ir miestiečiams.

Aptarėme upės ir žmogaus betarpiško ryšio erdvę – krantą. Ji mažai lemia salos teritorijos planavimą. Pageidaujamas funkcijas salos ir Santakos parko viešosiose erdvėse urbanistiškai apibrėžti nesunku. Jos turėtų tarnauti daugumai miestiečių. Čia tikrai nereikia golfo, futbolo, krepšinio aikščių, reikalaujančių didelės teritorijos.

Kaunui būtina visus metus veikianti maudyklė, nes vasaros pabaigoje daugumas paplūdimių būna užteršti. Galėtų atsirasti pieva, sutalpinanti Vudstoko ar festivalio "Mėnuo Juodaragis" tipo jaunimo, studentijos festivalius. Erdvių universalumas, galimybė prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių, gera techninė infrastruktūra turėtų būti pagrindu Salos kompozicijai. Pageidautini naujų tradicijų įrenginiai. Tai galėtų būti Saulėtekio saloje ir Saulėlydžio Santakoje meditacijos – observacijos tilteliai. Kiekviena karta privalo turtinti miesto knygą ir nekenkiant miesto raidai taikyti miesto terpę prie realių poreikių.