Kokia problema Kauną suartina su tokiais megapoliais kaip Paryžius ar Niujorkas? Savaime suprantama, ne transporto spūsčių, įšaldytų statybų ar oro kokybės klausimai. Tai – benamiai. Patiltės, atokesnių kvartalų skverai, viešojo transporto stotelės ar tiesiog šaligatvio pakraštys – tokių, anot dainiaus, "žvaigždėmis užsiklojusių" asmenų armijos įsilieja į milijoninių miestų gyventojų minią. Kaune šios kategorijos asmenys sėkmingai okupuoja jau net Laisvės al. suoliukus ir Miesto sodo pakrūmes.

Sėkmingu tokį gyvenimą vargu ar galima pavadinti. Kiekvienas jų – tai sudužusios svajonės, neišnaudotas talentas ir galimybės. Sykiu tai ir atviras tuberkuliozės ar pedikuliozės židinys, prielaidos klestėti smulkioms vagystėms, chuliganizmui ar gerokai sunkesniems nusikaltimams.

Žinoma, nakvynės namai, labdaros valgyklos ir organizacijos – ne pačios prabangiausios įstaigos, bet kad nebūtų benamių šiandien tiek Kaune, tiek planetos megapoliuose, teorinių galimybių tikrai yra. Kodėl tai nepadeda įveikti reiškinio, kuris gadina idealų miesto peizažą, o dažnai – ir orą tiesiogine šio žodžio prasme?

Nes kovoti su juo beprasmiška. Žmogų galima nuprausti ir aprengti, pavalgydinti, išgydyti žaizdotas galūnes, bet per vieną dieną įskiepyti orumo neįmanoma. Išimčių, savaime suprantama, yra. Tik gailestingi kauniečiai, savo gerumu bandantys praskaidrinti benamių gyvenimą, su jomis susiduria itin retai. Kol šie asmenys neįvykdė sunkaus nusikaltimo, priversti kitaip gyventi jų negali ir policija. Tad ką daryti?

Ligas, kol jos netapo lėtinės, galima išgydyti ar bent jau gerokai pagerinti paciento būklę. Efektyvių būdų visiškai pakeisti benamių gyvenseną gal ir nėra, užtat – daugybė priemonių, kurios neleistų gausėti šiai žmonių kategorijai. Neatstumti vaiko iš asocialios šeimos, ištiesti ranką sykį paslydusiam, paklydusįjį atvesti į kelią ir duoti į rankas maldaknygę ar šluotą – prielaidų tokiems poelgiams tikrai turi kiekvienas kaunietis.