Nuo ankstesnių atvejų šis skiriasi tuo, kad Kauno technikos muziejus, kurį norima iškraustyti, yra privatus, savivaldybė į jį nieko neinvestavo, suteikė tik apleisto cecho patalpas, kurias žmonės susitvarkė savo lėšomis bei įrengė unikalią ekspoziciją. Atrodytų, skatintina iniciatyva, o čia bac ir kardas virš galvos. Tai rodo viena – aroganciją ir nepasitikėjimą miesto piliečiais.

Nepasitikėjimo visuomenėje itin daug, visais lygiais ir iš visų pusių. Piliečiai nepasitiki pareigūnais, pastarieji piliečiais, pirkėjai nepasitiki kainomis, kelininkai netikėtai užklupusia žiema, vairuotojai – tokiais kelininkais, konservatoriai nepasitiki nekonservatoriais ir, atvirkščiai, kartais net Sūrskis nepasitiki Mauzeriu. Ir atvirkščiai.

Kartais tikrai yra kuo nepasitikėti, tarkim, apsimelavusiais ar apsivogusiais politikais, tačiau valdžia vis dažniau demonstruoja nepasitikėjimą visais, slėpdama jį po gražiais šūkiais. Niekas pas mus, be valdžios nurodymų, nesugeba gimdyti ir auginti vaikų, mokėti mokesčių, užsiimti verslu, mylėti Lietuvą, prekiauti alkoholiu ir, be abejo, jį vartoti. Jei alkoholiu bus prekiaujama arčiau kaip 200 m nuo mokslo įstaigos, mokiniai tikrai prisigers prieš chemijos kontrolinį, nes prekybininkai jiems jo neabejotinai parduos. Nepasitikime, sako valdininkai, mes va kadaise vartojome, dabar nebevartojame, o jūs visi vartojate, o jei nevartojate – ruošiatės vartoti, mes neleisime. Kaip čia neprisiminsi rašytojo Henri Michaux posakio: kas atsikratė savo demono, įkyri savo angelais.

Ir, žinoma, visi nepasitiki rusais. Jais nelabai yra ko pasitikėti, bet kasdienis gąsdinimas, kad jie tuoj čia ateis, yra visiška nesąmonė, destabilizuoja visuomenę, be to, atbaido užsienio investicijas – niekas neinvestuos šalyje, kuri ruošiasi karui.

O svarbiausia, kad nepasitikėjimo atmosfera ugdo lūzerių visuomenę, kurioje, atrodo, niekas niekuo nepasitiki. Vieni emigruoja, kiti per naktį sudaužo nuostabią ledo skulptūrą Laisvės alėjoje, treti uždarinėja muziejus. O kam jų reikia, vis tiek tuoj rusai ateis.