Gražiausio lietuvių kalbos žodžio rinkimuose išrinkę "ačiū", kažkodėl drovimės jį vartoti. Drovimės ir gerumo, nes būti geram yra nenaudinga ir šiek tiek senamadiška. Kaip jaunimas naudoja žodį "geras"? Ogi su tam tikra ironijos doze: kai juos kas nors nustebina, pasako "o, geras!" ir prunkšteli.

Kulinarai, kai atšimpa skonio receptoriai, pakramto imbiero. Kokio imbiero reikia mums, kad suprastume, jog gerumas yra pati žmogiškiausia savybė. Britų rašytoja Keit Atkinson, knygoje "Dievo griuvėsiai" tarsi skalpeliu atvėrusi mūsų prigimtinius klodus, primena, kaip svarbu stengtis būti geram – kad ir kaip tai būtų sunku ir nemadinga. Perfrazuojant knygos pavadinimą galima sakyti: be gerumo stovėsime prie mūsų pačių griuvėsių.

Visomis intonacijomis esame kalbėję apie #MeToo, tačiau mažai kas girdėjome apie mobingą – psichologinį terorą darbe. Kas kalba apie tai, kiek žmonių kas rytą keliasi nenorėdami eiti į darbą dėl to, kad ten patiria psichologinį diskomfortą?

Modernūs vadovai šiandien vis daugiau investuoja į emocinę atmosferą kolektyve, vertina darbuotojų EQ – emocinį intelektą. Duok Dieve, kad šis madingas dvelktelėjimas iš Vakarų virstų gaiviu ir gūsingu pavasariniu vėju lietuviškuose kolektyvuose. Tai labai išmintinga investicija, auginanti darbuotojams sparnus.

Mokslininkai tariasi atradę gerumo geną: esą geranoriškumas arba jo trūkumas iš dalies priklauso nuo to, ar smegenys turi tam tikros rūšies receptorius švelnumo, prisirišimo hormonams. Gal ateityje ir galėsime tapti geresni, išgėrę gerumo papildų arba vitaminų, tačiau kol kas patys esame atsakingi už savo gerumą: kartkartėmis turime nugrandyti aroganciją, nušveisti abejingumą ir, kaip įmanoma, dažniau padėkoti šalia esančiajam.

O kad jau pradėjau nuo linkėjimų, perduodu juos ir poetui Kęstučiui Navakui. Naudojuosi proga padėkoti už jo talentingą kasdienybės džiazą ir nuraminti gerbėjus: nenusiminkite, kitą šeštadienį jis vėl džiazuos.