Prasti gamintojai žino: kai nebepajėgi investuoti į naujas technologijas ar receptūrą, investuok į pakuotę. Ant jauko užkibs net ir nemėgstantieji tavo produkcijos. Naujas piešinukas sėkmingai apsuks galvą, sudarys naujovės iliuziją – ūgtelėjusiais pardavimais galėsi mėgautis, kol pirkėjai neatsitokės, kad perka tą patį katiną, tik kitame maiše.

Panašiu principu, regis, kai kas vertina ir ženklus, kuriais parduoti bandoma gerokai stambesnius objektus, – miestus.

Praėjusią savaitę ir mes išvydome logotipą, kuris penkerius metus simbolizuos Kauną. Apie spalvotų raidžių kombinaciją ir mistinį užrašą "dalinasi" kauniečiai jau susidarė savo nuomonę. Švelniai tariant, ne itin palankią. Kita vertus, miesto prekės ženklas juk kuriamas pirmiausiai "išorinei" auditorijai, kad ši turėtų paveiksliuką, kuris jai keltų asociaciją su Kaunu. Tai, ką iššifruos ne kauniečiai, matyt, priklausys nuo kiekvieno jų fantazijos. Tik kažin su kuo apskritai turėtų asocijuotis koks nors Kauno simbolis?

Tarpukario istoriją galime pamiršti – išskyrus lietuvius, ji niekam nekelia sentimentų. Tas pats ir su architektūros objektais: vienprasmiu, užsienyje atpažįstamu ženklu, netaptų nei Kauno pilis, nei Prisikėlimo bažnyčia, o savojo Eifelio bokšto dar nepasistatėme.

Dar Kaunas turi santaką. Ji ne tokia banali, kaip mums atrodo, – pasaulyje daugybė didmiesčių upių įspraustos į betoninių krantinių rėmus ir prie jų nei prieisi, nei paliesi. Kaune, štai, net braidžioti gali kaire koja jausdamas Nemuno srovę, dešine – Neries. Tik kad mūsiškė santaka – ne Gangas: nei ritualų, nei mitų, o be jų simboliu, juolab geru prekės ženklu nepavirsi.
Tad ką "tokio" turi Kaunas, ką būtų galima paversti labai aiškiu, lengvai įsimenamu ženklu?

Rasti teisingą atsakymą turime laiko – tuos penkerius metus, kol pasauliui prisistatysime kaip miestas, turintis tik spalvingą pavadinimą.