Anądien, vasarai persiritus į antrąją pusę, pačiame atostogų, bet ne klimatiniame, įkarštyje, Laisvės al. susitiko du draugai ir labai nustebo. Prasidėjo klausimai: ką gi tu čia veiki? O ką gi tu čia veiki? Abu netruko suprasti, kad yra aiškiai ne toje vietoje, kurioje turėtų atsidurti, – kas gi atostogas leidžia betono ir mūrų apsuptyje? Vienas iš jų pajuokavo: mes esame paskutiniai Laisvės al. mohikanai.

Šnekučiuodamiesi jie užfiksavo daug Laisvės al. pokyčių per liepos mėnesį. Labiausiai į akis krintantis buvo tas, kad centrinėje Kauno gatvėje beveik nebeliko studentų – teritoriją kiek įžūliai kolonizavo paaugliai iš miesto miegamųjų rajonų. Taigi proto karalija pavirto hiperenergijos vieta. Dar vienas svarbus akcentas: pasikeitė elgetos ir padaugėjo valkatų. Mat vienas iš bičiulių visus metus praktikavo įprotį turėti savo globojamą elgetą. Visai kaip fotomenininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas Sutkus ne laikinojoje, o dabartinėje sostinėje, Užupio rajone. Juk jei kiekvienas iš mūsų globotume po vieną vargšą, visuomenėje nebeliktų skurdo ir tokio aštraus ir akis badančio nepritekliaus. Tačiau liepos mėnesį visi globotiniai kažkur dingo ir jų vietą užėmė neaiškaus plauko visiškai degradavę asmenys, kurie net neapverčia liežuvio išmaldai paprašyti, nes yra girti kaip pėdai.

Be to, bičiuliai labai apgailestavo, kad "Romuvos" kino teatras, per šiuos metus surengęs kino seansų, į kuriuos norinčiųjų patekti eilės driekdavosi nuo teatro kasos iki Laisvės al. vidurio, vasarą atostogauja pernelyg ilgai – vilniškė "Skalvija" leidžia sau pailsėti tik kiek daugiau nei mėnesį. "Romuva" vėl bus atidaryta gerokai vėliau nei kolegų teatras sostinėje.

Kadangi aptariamas susitikimas vyko šeštadienį, abu pašnekovai pasigedo jaunų šeimų su vaikais, vaikiškais vežimėliais. Tai buvo įprasta visą pavasarį ir vasaros pradžioje kiekvieną savaitgalį. Nors vasara karščiais tuomet dar nealino, dauguma miestiečių nusprendė savo vaikams nerodyti pustuštės gatvės su daugybe kavinių, kurios, kaip bičiuliai nusistebėjo, klientų stoka net ir per atostogas, atrodo, nesiskundžia.

Aptarę daiktinius ir žmogiškuosius pokyčius, susitikusieji pakreipė pokalbį arčiau vasaros pramogų gamtoje. Vienas iš bičiulių nusistebėjo, kad tokios gražios Laisvės al. liepos, tikras gamtos inkliuzas Kauno betono sangrūdose, dėl sumažėjusio pramogautojų tankio lieka beveik nepastebėtos: apsidairė aplink ir ant nenusakomos būklės suolelių (jie nei nauji, nei sutrūniję, tokie vidutiniai, kaip ir visa Laisvės al.) neišvydo beveik nė vieno pailsėti prisėdusio praeivio. Ir kam tas grynas, liepų deguonimi papildomas oras Kauno centrui, jei jame teliko keli šimtai valstybės tarnautojų ir verslininkų, apibendrintai sakant, darboholikų?!

Kadangi bičiuliai buvo ne šiaip kokie eiliniai sugėrovai, o gana išsilavinę žmonės, savo susitikimą apibendrino abstrakčiomis išvadomis, dėl kurių abu nesiginčydami sutarė: Laisvės al. yra užgrobta tų, kurie nejaučia ne įstatyminės, o kasdienės ir kartu egzistencinės atsakomybės už šią vietą – argi gali tikėtis, kad ateivis iš miesto pakraščio pajus vidinę pareigą pakelti ne vietoje numestą šiukšlę ir įmesti ją į šiukšliadėžę?! O geraisiais pavasario laikais taip būdavo, ir ne taip jau retai... Dar vienas apibendrinimas, kuris abiem beveik tuo pat metu šovė į galvą, buvo tas, kad lauko kavinėse labai sumažėjo žmonių, kurie gertų kavą ir stebėtų praeivius – liko tik kostiumuoti ponai ir ponios, kuriems iki artėjančių ir gerokai vėluojančių atostogų žūtbūt reikia susitarti dėl "milijono eurų vertės klausimo".

Sentimentalūs romantikai mes esame, nes ilgimės praėjusių metų laikų per paties geriausio sezono piką, šyptelėjo į ūsą tai sakydamas vienas iš bičiulių. Supratę, kad gerokai viršijo mandagiam, bet ne įkyriam susitikimui derančią trukmę, atsisveikino paspausdami vienas kitam ranką ir susitarė vėl netyčia, nesitarus, atsitiktinai susitikti toje pačioje vietoje neaišku kada.