Atsikelta šeštą ryto, kai niekas, išskyrus juoduosius strazdus, dar neprabudęs. Gal paskaityti spaudą? Bet juk žinome, kas ten: kažkam apkalta, kažkam parlamentinės neliečiamybės anuliavimas, kažkas vėl prigalvojo naujų draudimų – nieko naujo, neverta tokiomis žiniomis gadintis savaitgalį. Oras gražus, draugei – pirmoji atostogų diena, trumpai pasvarstome, kur važiuosime. Į Turkiją toli, bet pigu, į Nidą arti, bet brangu. Palangoje apskritai pavargsti kaip kasyklose, tad nuspręsta eiti į turgų, patirti neautomatizuotą požiūrį į klientą ir gyventi, kaip Dievas duos.

Skambina žurnalo "Nemunas" redaktorė, norinti pasitarti. Žurnalas nežino, ar gaus finansavimą, o juk tai vienintelis Kauno kultūros leidinys, sėkmingai atsinaujinęs ir pripažįstamas visoje šalyje. Kaunietis dar nežino, kad redaktorė nueis pas merą ir šis pažadės lėšų skirti. Norisi tikėti, kad pažadai bus vykdomi.

Atsklinda žinia: ieškomas naujas Kauno menininkų namų direktorius. Kadangi CV pateikti duota mažai laiko, kyla įtarimas, kad direktorius jau parinktas kuluaruose. Šiaip ar taip, jam teks kalnus nuversti – Menininkų namai nefunkcionuoja, renginių ir parodų nepakanka jų gyvybei. Jų aukso laikas buvo devintasis dešimtmetis, kai ta vieta traukė ne tik dėl barmenės Janinos pilstomo skiesto konjako, o pasidėti paukščiuką į veiklos popierius nebuvo nei svarbu, nei pakankama. Tik realybė jau kita ir nežinia, kaip prikelti šią vietą iš komos.

Toliau kaunietis gamino šaltibarščius ir marinavo skumbrę – taurūs veiksmai, prilygstantys meditacijai. Gera gyventi Žaliakalnyje, ten, kur jis primena kaimą mieste, gali išeiti į savo sodelį ir ilgai, beveik iki vakaro, mąstyti, kodėl ant vieno vaismedžio – daugybė vyšnių, o ant kito – tik dvi. Iš to juk ir susideda tas mielas savaitgalinis nieko neveikimas – geriausia poilsio forma. O nidos ir turkijos – nebūtinos, ypač kai kišenėje ne pinigai, o vien tiktai ranka.