Prieš porą savaičių išleistame Kauno architektūros gide (sudarytoja Julija Reklaitė) pasigedau vienintelio dalyko – chronologinio dramatizmo pasakojamos istorijos starte. Nors net ir šis noras tėra smulkus priekabiavimas, nes knygoje yra lakoniškas ir tiksliai akcentuotas tekstas apie ikiarchitektūrinę Kauno situaciją.

Įžanginės apžvalgos autorė Giedrė Jankevičiūtė cituoja italų žurnalistą Giuseppe Salvatori, kuris du kartus, 1923 ir 1931 m., gyveno Kaune ir parašė apie tai knygą. Pirmą kartą į Kauną atvykusiam italui "...suspaudė širdį. Nejaugi, tariau sau, šitas miesteliūkštis nuo šiol turės būti Europos valstybės, kad ir kokia kukli ji tėra, sostinė". Gide miesteliūkščio nuotraukų nėra, ir, skaitant aprašymus, tegalima įsivaizduoti, koks skurdus buvo Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo: visa teritorija tarp Senamiesčio ir Geležinkelio stoties užstatyta trobomis ir neaukštais carinės Rusijos stiliaus nameliais, be kanalizacijos, vandentiekio, su reta elektra ir kelis kartus per dieną sunkiai pradardančia arklių traukiama konke.

Per antrąjį vizitą italas pamatė visiškai naują, modernų, pastatytą ir intensyviai tebestatomą miestą. Ir štai šio pokyčio akcentavimo vaizdais šiek tiek trūksta, nes, jį parodžius, skaitytojai dar lengviau suvoktų tarpukario Kauno urbanistinio stebuklo prigimtį. Šį fenomeną vizualizuoja nesudėtinga statistika, tereikia palyginti Kauno architektūros gidą su analogišku Vilniaus architektūros gidu. Vilnius, po karo iš sostinės virtęs antraeiliu (jis taip vadinosi oficialiai – antros kategorijos miestas) Lenkijos miestu, nedelsiant pajuto pasikeitusio statuso bėdas – statybų apimtys, palyginti su prieškariu, drastiškai sumažėjo. Žinoma, Vilniuje 1918–1940 m. buvo pastatyta keliolika simpatiškų ir net vienas kitas įspūdingas pastatas, ir visi jie sutilpo į 35 gido puslapius, o Kauno tarpukario architektūros pavyzdžiams parodyti prireikė 160 puslapių, beveik penkis kartus daugiau. Tai yra reali miestų dinamika – anuomet Kaunas turbūt ir gyveno penkis kartus greičiau už Vilnių.

Leidinyje ypač smalsu stebėti stilistinę architektūros kaitą. Gidai smalsumui tenkinti yra pats palankiausias žanras – juose nėra albuminės atrankos ir estetinės cenzūros, tokiose knygose rodomi visi artefaktai, atitinkantys svarbiausią, įdomumo, kriterijų. Kauno architektūros gidas įdomumo funkcijas atidirba – leidinio autoriai įdėjo ir bejėgiškus ankstyvuosius istorizmo projektus (meno mokykla), ir atsargius ankstyvojo art deco pavyzdžius (žydų draugijos "Oze" namai, dabar – Kauno sporto medicinos centras"), ir okeaninio funkcionalizmo perlus (Elijo Šneiderio namas Vaidilutės g.). Na, o mane patį privertė šūktelėti Julijanavos pradžios mokyklos aprašymas. 1939 m. pastatytas dviaukštis medinis namas simbolizuoja architektūros skleidžiamą jėgą. Aleksotą ir dabar sunku pavadinti miesto centru, o tarpukariu tai buvo Julijanavos kaimas, kurio gyventojas Juozas Gudiškis pasistatė nemažą namą ir išnuomojo jį kaimo pradžios mokyklai.

Taupydamas lėšas jis pasisamdė ne profesionalų architektą, bet statybos techniką Rostislovą Baublį, baigusį Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. Ir šis technikas, disponuodamas labai menkais ištekliais, suprojektavo puikią šalia kaimo dunksančio didmiesčio metaforą – klasikinio modernizmo stiliaus vilą. Su horizontaliomis langų juostomis, tarplangių piliastrais, į priekį išsišovusiu laiptinės rizalitu. Ir visa tai sukalta iš medžio, apšildoma krosnimis, be vandentiekio ir su išvietėmis lauke. Aš pažiūrėjau "Google" žemėlapyje – namas tebestovi ir yra neblogai prižiūrimas, taigi, Veiverių g. greitai sulauks susižavėjusių ir nustebusių architektūros turistų grupelių.

Antrą kartą nustebau skaitydamas tekstus apie sovietinę Kauno architektūrą. Pro tą namą esu ėjęs dešimtis kartų – ir tada, ir dabar. Keturaukštis Laisvės al. 59 man visuomet buvo nematomas pastatas – tiesiog paprastas minimalizmas su man neaktualiomis parduotuvėmis. Iš gido sužinojau, kad trys viršutiniai aukštai buvo ne standartinės kontoros, o fabriko "Mada" siuvimo cechas. Neįtikima! Reprezentacinėje gatvėje, brangiausioje miesto vietoje atsiranda gamybinės patalpos, ištisi cechai! Tobula sovietinės ekonomikos iliustracija. Kuri, deja, turi šiokių tokių simbolinių ryšių su dabartimi, prisimenant ketinimus Kaunakiemio g. įrengti alaus daryklos sandėlius. Bet vėlgi, tai tėra neargumentuotas burbėjimas – negalima ginčytis, kad veikiantys sandėliai yra geresnis sprendimas miestui nei betoniniai griuvėsiai, juo labiau kad Kaunui atgavus jam įprastą pagreitį, transformuoti sandėlius į sales nebus sudėtinga.

Trečioji architektūros gido dalis, skirta šiuolaikinei architektūrai (ant viršelio parašyta – iki 2015 m., bet naujausi projektai knygoje baigiasi 2013 m.) rodo, kad urbanistiniai Kauno smagračiai sukasi lyg ir nelėtėdami. Kaip visuomet, bandymas struktūruoti operatyvinę situaciją gali sulaukti didžiausių ginčų, ir ši atvira knygos pabaiga suteikia netikėtą intrigą – kaip atrodys antras (pataisytas ir papildytas, be abejo) Kauno architektūros gido leidimas?