Tie, kas ne tik girdėjo, bet ir bandė skaityti šį kūrinį, puikiai pamena kitus, ne mažiau spalvingus jo aspektus – beveik neužmušamą didvyrį Achilą, gudrųjį Itakės karalių Odisėją ir kitus veikėjus, taip pat dievus bei itin suktai "suraizgytą" siužetą, persmelktą epinės didybės ir fatališkumo.

Nenuneigsime, jog "Iliada" yra ne šiaip epas, o bene pats gražiausias literatūros kūrinys apie grobuonišką žmogaus prigimtį ir iš jos kylantį reiškinį – karą. "Iliada" nagrinėja ir šlovės siekio, antgamtinių jėgų rūstybės ir likimo neišvengiamumo temas. Vis dėlto "Iliada", kaip ir jo tęsinys "Odisėja", yra tokie žavūs, kad norom nenorom peršasi mintis, jog gyvenime taip nebūna.

Ar vien dėl moters (kad ir labai gražios) pabėgimo su meilužiu gali kilti 10 metų trunkančios skerdynės? O gal viskas yra gerokai subtiliau ir šį bei tą antikos dainius Homeras gudriai nutylėjo, nenorėdamas painioti meno su politika arba paprasčiausiai užmiršo nepatogius faktus? Problema ta, jog iki šiol yra nežinoma Trojos gyventojų etninė kilmė.

Dėl graikų viskas aišku. Jie – achajai, helenai, danajai ir, suprantama, – arijai (kas gi daugiau?). O štai trojėnų šaknys – miglotos. Viena teorija teigia, jog Trojos gyventojai galėjo būti vadinamieji pelazgai – pusiau mistinė tauta, aprašyta įvairiausių antikos literatų (Homero, Hesiodo, Aischilo, Sofoklio, Euripido), istorikų (Hekatėjo iš Mileto, Herodoto, Tukidiko) ir geografų (Pauzanijaus, Strabono) veikaluose.

Vienas pirmųjų šaltinių, kuriame paminėti pelazgai, yra būtent "Iliada", tačiau ten tiksliai neįvardyta, ar tai konkreti etninė grupė, ar tik tokiu vardu vadinamos visos Viduržemio jūros baseine gyvenusios tautos, neturinčios giminystės su graikais. Vis dėlto yra manoma, jog pelazgai buvo senieji Balkanų gyventojai, kuriuos aptiko į Europą atsibastę graikų protėviai (indoeuropiečiai).

Iš XX a. istorijos puikiai žinome, jog susitapatinimas su arijų rase painiai susuka smegenis, tad nieko nuostabaus, jog netrukus kilo konfliktas, ir agresyvūs atėjūnai labai sparčiai ėmė išstumti iš Viduržemio jūros baseino senbuvius.

Graikų mitologijoje žinoma kita istorija, pasakojanti apie senosios kartos dievus – titanus (pabaisas), kuriuos nuvertė Dzeuso vedami naujos kartos žmogaus pavidalo dievai. Ar gali būti, jog nežmogiško pavidalo dievybės-titanai yra aliuzija į vadinamuosius pelazgus, o žmogiško pavidalo yra graikų protėviai indoeuropiečiai? Tai daug ką paaiškintų, taip pat ir Trojos karo priežastis.

Įsivaizduokime, kad achajai vis labiau išstumia pelazgus iš Viduržemio jūros politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo. Pelazgų įtakos zona vis labiau traukiasi, kol galų gale lieka paskutinė galinga jų tvirtovė – Troja. Ši, anot "Iliados" dievų, turi būti sunaikinta. Kad ir kokios tvirtos būtų Trojos sienos, kad ir kaip narsiai priešintųsi jos gynėjai, vedami patriotizmo įsikūnijimo Hektoro (Pario brolio), kad ir kokie dievai palaikytų trojėnus, šis miestas turėjo išnykti. Toks likimas, o ateitis priklauso graikams ir jų kultūrai, tad Troja turi būti nušluota nuo žemės paviršiaus.

Kaip ir nacionalsocializmas, Sovietų Sąjunga ar dabartinis Kremliaus režimas, ji turi būti visiškai eliminuota. Ar gali būti, jog tai ir yra tikroji politinė Trojos karo priežastis? Kaip kitaip paaiškinti graikų narsą bei fatališką dievų požiūrį į trojėnus? Kaip kitaip paaiškinti Homero šališkumą? Juk nepaisant fakto, kad graikai yra agresoriai, mes ("Iliados" skaitytojai) jiems (kaip ir amerikiečiams filmuose apie Vietnamo karą) simpatizuojame ir laukiame jų pergalės net tada, kai, regis, Hektoro vedami trojėnai tuoj sudegins visus achajų laivus.

Sąmokslo teorijų kūrėjai netgi galėtų iškelti versiją, jog Agamemnonas ir Menelajas (Spartos karalius, teisėtas Elenos vyras) bei kiti graikų lyderiai buvo pirmieji masonai ir patys sąmoningai pakišo Eleną Pariui, kad ta jį sugundytų. Vis dėlto apie Trojos žlugimą buvo žinoma dar iki šio meilės romano. Dievas Apolonas apdovanojo Pario seserį Kasandrą pranašystės dovana. Kadangi Kasandra atstūmė dievaičio meilę, jis ją nubaudė ir padarė taip, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų. Kasandra numatė ir Trojos žlugimą, tačiau niekas ja netikėjo.

Nors antikos literatai to neaprašo, yra nemenka tikimybė, jog gatvėse anų laikų žmonės badė į princesę pirštais, įvairūs tuomečiai politologų ir žurnalistų pirmtakai viešai samprotavo, jog karas su achajais neįmanomas, o pora vietinės reikšmės dainininkų kretinų netgi sukūrė kvailoką, bet neva šmaikščią dainelę idiotišku pavadinimu "Graikai vėl puola".

Homero šedevre svarbią vietą užima ir dievų pozicija palaikant konfliktuojančias puses. Vieni dievai rėmė agresorius achajus (Hera, Atėnė, Poseidonas), kiti – trojėnus (Apolonas, Arėjas, Afroditė), o štai dievų "generalinis direktorius" Dzeusas buvo daugmaž neutralus.

Jeigu graikai simbolizuoja indoeuropiečius, o trojėnai – pelazgus, t. y. dvi dėl Viduržemio jūros monopolio konfliktuojančias puses, ką gi šioje istorijoje galėtų reikšti dievų simbolis? Tarkime, "Iliadoje" aprašytos dievybės galėtų simbolizuoti abstrakčias politines ir ekonomines jėgas, suinteresuotas achajų ir trojėnų konfliktu, kurios ne tik simpatizuoja kažkuriai konfliktuojančiai pusei, bet turi iš to ir apčiuopiamos materialinės naudos (visai kaip "Coca-Cola" Antrojo pasaulinio karo metais).

Nepaisant "Iliadoje" aprašyto visiško Trojos sunaikinimo, manoma, jog pelazgų palikuonys išliko iki mūsų dienų. Teigiama, jog jų tiesioginiai ainiai yra šiuolaikiniai albanai.