Ar jungtis prie akcijos?

Už

Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė, Nepriklausomybės Akto signatarė, aktorė, politikė bei visuomenės veikėja:

– Manau, turime neišvengiamai boikotuoti. Jokiai partijai nepriklausantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis atliko asmeninį tyrimą ir apklausė dešimt tiekėjų. Jie visi patvirtino, kad didžiausias prekybos tinklas yra absoliutus diktatorius ir neleidžia pardavinėti mažesnėmis kainomis. Jis grasina tiekėjams, kad iš jų nieko nepirks, jeigu šie nesilaikys primestų taisyklių. Aš E.Jakilaičiu neabejoju, kaip neabejoju ir savo akimis. Statistikos departamentas konstatavo, kad skirtumas tarp to, už kiek perka prekybos tinklas ir už kiek parduodama pirkėjams, per pirmą šių metų ketvirtį padidėjo 51 proc. Buvo 51 mln. eurų, o dabar yra 101 mln. Tiesa kalba pati už save, ir nereikia žmonių kvailinti. Akivaizdu, kad tai monopolija ir visiškas Konkurencijos tarnybos neveiklumas. Pati perku imbierus, pastebėjau, kad jų kaina auga centas į centą visuose prekybos centruose. Tai yra visiškas absurdas. Keliauju po pasaulį ir žinau, kad skirtingose šalyse jie kainuoja nevienodai. Tai byloja apie monopoliją. Nereikia kvailinti žmonių, net jei jie nemoka taip, kaip aš, to paaiškinti. Bet yra kitas pavojus, kad kažkokie asmenys ragina žmones išeiti į gatves. Esu tikra, kad bus provokatorių, kurie, apsimetę tais nepatenkintaisiais, eis daužyti vitrinų. Čia yra didelis pavojus. Raginčiau jokiu būdu neiti į gatves. Nepirkimo akcijos prasmė – ne kerštas prekybos tinklams, o siekis parodyti jiems ir valdžiai, kad žmonės yra solidarūs, kad jie gali susitarti ir visi kartu veikti taikiai. Prisiminkime Mahatmą Gandhį: "Laimi ne tas, kuris daužo langus, nes paskui juos už mūsų pačių pinigus reikės ir įstatyti. Laimi tas, kas vykdo nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo su niekšais akcijas". Jeigu žmonės susiorganizuos, tai parodys jų aukštą sąmoningumą. Tylėti nereikia. Reikia nebendradarbiauti su niekšais. Turime parodyti, kad esame solidarūs ir kad mes – ne avinai. Net jei negalime išdėlioti visų skaičių, bet galime veikti kartu, solidariai ir absoliučiai konstruktyviai – tris dienas (gegužės 10, 11, 12) nesinaudoti prekybos centrų paslaugomis. Juk ir paprastas žmogus puikiai supranta, kad skurdžioje šalyje, kur pensija tėra 250 eurų, per 15 metų tapti milijardieriumi vien tik iš perpardavinėjimo, nieko nesukūrus, neįmanoma. Jie turi gauti per nagus. Įdomus ir kitas klausimas, ką Vyriausybė turi daryti su Konkurencijos taryba, kuri sėdi ir miega arba minta iš tų pačių prekybos tinklų mokamų pinigų? Kitaip jų neveiklumo suprasti neįmanoma.

Prieš

Andrius Užkalnis, apžvalgininkas ir publicistas:

– Man atrodo, kad ši akcija ilgalaikėje perspektyvoje kainų tikrai nepakeis. Kainos auga visą laiką ir šito nesustabdysi. Regis, tie žmonės, kurie dalyvaus šioje akcijoje (aišku, tai jų reikalas ir jų laikas), savo energiją nukreipia visai ne ten. Dar niekas netapo nei turtingas, nei laimingas įsijausdamas į aukos vaidmenį. Žmonės, kurie organizuoja tas akcijas, labai įsijaučia į aukos vaidmenį, mano, kad juos skriaudžia prekybos tinklai, Vyriausybė, Seimas, Prezidentė, visi iš eilės ir net žiniasklaida, ir net tokie komentatoriai kaip aš. Žmogaus niekas nepavers nei auka, nei vergu, jei jis pats nepasirinks taip jaustis. Deja, atrodo, kad tiems žmonėms, kurie organizuoja šitą akciją, reikia ne mažesnių kainų, o jaustis nuskriaustiems. O kai žmogui patinka taip jaustis, tai jis dažnai negali sustoti, tas jo jausmas vis stiprėja. Bet tai nėra kelias nei į laimę, nei į sėkmę. Man atrodo, kad čia vyksta tiesiog energijos švaistymas ne ta kryptimi. Jeigu tą laiką, kurį jie praleidžia dabar vaikščiodami po prekybos centrus ir fotografuodami produktų kainas, panaudotų galvojimui, kaip užsidirbti, garantuoju, kad jie gyvenime pasiektų daugiau. Niekas dar nepasidarė turtingas ieškodamas pigaus šlamšto. Tikiu, kad ši kainų ir protestų tema po kelių dienų bus pamiršta. Kalafioras jau – nebejuokingas. Jeigu žmonės galvoja, kad Lenkijoje yra pigiau, tegu važiuoja ten. Garantuoju, kad nė vienas tinklas nelaikys tuščių parduotuvių, jie bus priversti kažką daryti. Reikia ne teatralizuotų akcijų. Čia ne toks klausimas, kuris sprendžiamas Baltijos kelyje. Tegu tie žmonės perka iš ūkininkų. Suprantu, kad prekybos centre pirkti yra paprasčiau. Jeigu kiekvienas pats pasirinks, kur pirkti, centrai turės prie pirkėjų derintis. O jeigu jie tik burba ir rodo vieni kitiems nufotografuotas kainas, situacija nepasikeis. Pirkėjai tikrai turi labai didelę galią, ją reikia rodyti pinigine, o ne liežuviu. Paslaptis ne ta, kad ten nepirksime, o ta, kur pinigus išleisime. Panašus dalykas atsitiko su mažų daryklų alumi Lietuvoje. Kol visi vaikščiojo ir piktinosi didelių daryklų prekės ženklais, sakė, kad jis neskanus ir primena šlapimą, bet vis tiek jį pirkdavo, juolab, kai būdavo nuolaidos, tol niekas nesikeitė. Reikalai pradėjo keistis, kai žmonės pradėjo sąmoningai rinktis mažų daryklų alų. Dabar situacija yra radikaliai pasikeitusi – didieji gamintojai derinasi prie vartotojų pasirinkimo. Bet jie tai daro todėl, kad vartotojai balsuoja pinigine, o ne liežuviu.