Ankstų 1944 m. spalio 12 rytą stovėjome įstrigę nejudančioje vežimų virtinėje ties Žemaitkiemiu, kai pamatėme atgal dumiančius kariškių sunkvežimius, o priekyje važiavę vežimai paniškai ėmė sukti į šalutinį keliuką. Kai kurie jį bandė pasiekti tiesiog per laukus. Pasigirdo šūksniai, kad priekyje pasirodė rusų tankai. Keliuką per ražienas pasiekėme ir mes. Jo būklė prastėjo, prasidėjo krūmynai, durpynai. Pagaliau iš kairės pasirodė kanalas, per jį keletas tiltelių, kitapus – sodybos. Pasukome per tiltuką ir atsidūrėme keturiais pastatais apsuptame sodybos kieme. Netrukus į jį užklydo keletas vokiečių kareivių, būrelis lietuvių plechavičiukų. Girdėjosi kalbos, kad, pasiekus Kintus, gali pasisekti persikelti per marias. Važiuotiems spūstyse dabar ten patekti neįmanoma: buvo matyti keletas įklimpusių sunkvežimių, kurie netrukus pradėjo degti. Vyrai pasuko Kintų pusėn. Su jais patraukė ir tėtė. Ilgiems ilgiems metams.

O mes, mama, teta ir keturi vaikai, įstrigome čia visam pusmečiui. Man, vyriausiajam, buvo 13, broliui kelių dienų trūko iki 12. Kitam broliui ir mažiausiai sesutei greit turėjo sueiti šešeri ir penkeri.

Kaimas, pasirodo, vadinasi Aukštumala, ir plyti jis beveik vidury didelės Aukštumalos pelkės. Jo gyventojai save vadina pelkininkais. Nemaža dalis jų nepasitraukė į Vokietiją. Tokie buvo ir mus priglaudusios sodybos dveji šeimininkai. Mažesnioji skiedromis dengto medinio namo dalis priklausė lietuvininkui Adomui Naujokui, didesnioji, dengta skarda, – vokiečiui Rokui (vok. Rock). Ant A.Naujoko lauko durų kabojo bronzinė lentelė su užrašu "Adam Naujoks". Adomas su žmona buvo jau senyvo amžiaus, gyveno vieniši. Žemdirbys Adomas buvo ir žvejys, kanale plūduriavo pririšta jo valtis.

Šie malonūs žmonės priglaudė ir mūsų šeimą – penkias burnas. Užleido jie mums ir savo mažytį miegamąjį, kur plačioje lovoje visą žiemą miegojome visi keturi vaikai ir mama. Tik teta prisiglaudė pas vienišą savo dalyje likusią Frau Rock, Naujokų ir mūsų vadintą Rugiene. Ji pusėtinai kalbėjo ir vietinių lietuvininkų tarme.

Atsidūrėme labai neįprastoje aplinkoje. Naujokų kalboje buvo daug nesuprantamų žodžių, germanizmų. Štai sėdime virtuvėje, ir Naujokienė kreipiasi į mane: "Vaikel, paimk kypuką, atnešk dar pėlkių." Tik iš jos žvilgsnio, nukreipto į pailgą pintinėlę, kurioje ką tik buvo į viryklę sumestos durpės, supratau, kas tas kypukas ir kokių "pelkių" reikia atnešti. Durpės buvo pagrindinis pelkininkų kuras. Viena pagrindinių auginamų kultūrų – bulvės, vadintos ropėmis. Ant Naujokų stalo dažnos buvo ir žuvys, valdžiai jis kasmet turėjęs tų žuvų pristatyti po pusę centnerio. Vietoje gryno vandens gėrė jie tik juodą kafiją, mėlynas kavinukas nuolat stovėjo ant viryklės. Iš šuliniu vadinamos duobės, uždengtos mediniu rentiniu, semiamas rudas durpingas vanduo savo spalva ir taip mažai skyrėsi nuo kavos.

Pirmą rusų kariškį pamatėme po kelių dienų nuo mūsų atvykimo. Dar po dienos kitos į kiemą įsuko sunkvežimis, juo atvykę kariškiai iššaudė Naujokų ir Rugienės kiaules, išvežė ir Rugienės karves. Rodant į mažus vaikus, moterims pavyko išprašyti, kad paliktų Naujokų karvę. Ji visą žiemą rytą vakarą sąžiningai mums patiekdavo po kibirą riebaus pieno. Septynioms burnoms per visą ilgą žiemą Naujokai nepritrūko nei bulvių, nei miltų, dažnai Naujokas pagaudavo ir žuvų. Mama tapo melžėja, šėrėja ir virėja, o pieno produktų – varškės, sūrių, sviesto net neįveikdavome, tad dalis sviesto buvo lydoma ir atidedama juodai dienai.

Ruduo buvo sausas, saulėtas, ir labai nustebome, kai vieną giedrą dieną į bekraštę užkanalės pievą iš kažkur ėmė plūsti vanduo. Greitai už keliuko, iškilusio šiek tiek aukščiau, iki pat tolumoje vos įžiūrimų plento ("šasijos") medžių tyvuliavo didžiulis ežeras. Pasidarbavo Alaukis (šiaurvakaris vėjas), kaip paaiškino A.Naujokas, užlaikęs marių ir į jas įtekančių upių vandenis. Greitai ežeras užšalo, ir A.Naujokas papasakojo, kaip patogiai ir greitai, čiuoždami pačiūžomis, jie pasiekdavo žemininkus ar už Aukštumalos ribų esančias parduotuves. Jis pademonstravo ir riestomis nosimis kalvio darbo pačiūžas, kurių viršus buvo medinis. Lygiu ledu, pasispirdami kaustyta lazda, skriedavę su vėju.

Tą žiemą vanduo nebekilo, o vasarį padėjome tuo ledu A.Naujokui rogutėmis iki Tenenio upės nusivežti žvejybos įrangą. Tai buvo kelių metrų ilgio tinklinis venteris, kurį, prakirtęs eketes, žvejys nuleido į upę. Buvo vėgėlių (kvapių) neršto metas, ir laimikiai buvo geri.

Žymiai rimtesnis potvynis prasidėjo pavasarį, tirpstant sniegui. Vanduo apsėmė kiemą, pasiekė ir "šulinį". Vis dėlto namo pamatai buvo aukštesni už vandens lygį, tad vidaus nesiekė. Sausai gyveno ir karvutė. Tik į tvartą nuo namo A.Naujokas iš lentų nutiesė lieptą. Blogiausia, kad vandenį maistui teko semti tiesiog per langą, nors tas vanduo apiplovė ir matytą tolėliau durpių iškasoj įklimpusią ir nugaišusią karvę, ir mūsų tualetą, gal ir žmogaus lavoną... Tokia tikimybė buvo: vandeniui nuslūgus, su mama išėjome į Šilo karčemą prisistatyti naujai valdžiai. Eiti apie 12 km. Į pagrindinį plentą išėjome ties Traksėdžiais. Ir pamatėme, kaip "vaisingai" rudenį buvo pasidarbavę "vaduotojų" tankai: paplentės iš abiejų pusių buvo nuklotos vežimų, rūbų, įvairiausio laužo liekanomis, o vienoje vietoje tebegulėjo jau žvėrių apgraužtas žmogaus lavonas…

Šeši Aukštumaloje pragyventi mėnesiai paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Kartais pagalvoju: ar atsirastų dabar nors vienas naujas tų vietų gyventojas, galintis priimti ir išmaitinti bent savaitę tokius nelauktus svečius, kokie buvome mes. Kasmet skaitau, kaip Šilutės valdžia, vos potvyniui prasidėjus, veža apsemtiesiems produktų, teikia kitokią pagalbą. Tą atmintiną žiemą nei mes, nei mus priglaudusieji negavo iš šalies nė kruopelės.