Aušra:

– Esu pasirašiusi organų donorystės sutartį, kad nelaimės atveju mano organai būtų panaudoti. Aš sutinku, jog mano organai po mirties suteiktų šansą kitiems žmonėms. Tiesa, ta mano sutartis Lietuvoje negaliotų, nes nuolatos gyvenu Anglijoje, ten moku mokesčius, ten pasirašiau ir donorystės sutartį. Manau, kad tokie dalykai turėtų būti daromi tik sutikus žmogui. Jokia prievarta man nepriimtina.

Deimantas:

– Aš esu už organų donorystę. Juk gyvenime pasitaiko įvairių atvejų, kodėl nepadovanoti, nepaaukoti to, kas kitam galėtų išgelbėti gyvybę? Pats tokios sutarties nesudariau, nors esu apie tai girdėjęs. Mielai sutikčiau ją pasirašyti. Idealu būtų, kad visi žmonės būtų organų donorais, bet pirmiausia reikia atsiklausti jų nuomonės.

Jolanta:

– Be kalbų, reikia žmogaus atsiklausti, ar jis sutinka dovanoti savo organus po mirties. Jokie kiti variantai negalimi. Manau, kad prievartinis reikalavimas būtų nemoralus.

Rūta:

– Aš pati sutikčiau aukoti savo organus. Manau, kad donorystė turėtų būti visuotinis reikalas. Kodėl taip galvoju? Mano sūnus anksti mirė, gal tai lėmė mano šitą nuostatą.

Vilius:

– Mes visi turėtume būti organų donorais. Ir aš pats sutikčiau. Koks man skirtumas bus, kai aš numirsiu? Žinau, yra visokie religiniai įsitikinimai dėl šito, bet man nesvarbu, kas ten danguje sužiūrės, kad aš kam kokį inkstą padovanosiu, kai manęs jau nebeliks?

Liudmila:

– Žinau šią problemą, pati nesusidūriau. Bet jei mano pačios organai būtų sveiki ir kam nors tiktų, kodėl gi jų nepaaukojus? Nors stačiatikių tradicijos, regis, to ir neleidžia.