2015 m. vasario 28-osios rytą mus pasiekė šokiruojanti žinia, iš siaubo užgniaužusi kvapą. Nužudytas Rusijos opozicionierius Borisas Nemcovas. Atsitokėjus apėmė kartėlio jausmas. Atrodė, kad ši mirtis kartu su Vladimiro Vladimirovičiaus žaidimais Rytų Ukrainoje nugramzdino šalį į patį dugną ir toliau grimzti nebėra kur.

Ir vis dėlto VVP ne veltui daugelio šalininkų vertinamas kaip šventasis. Liūdna ironija, bet B.Nemcovo nužudymas daugeliui kritikų buvo tarsi vandens pavertimas vynu ar vaikščiojimas ežero paviršiumi, savotiškas stebuklas, įrodęs, kad Rusija pasiryžusi žengti net už materialaus pasaulio ribų.

Kol kas tokį lygį yra pasiekusi tik Šiaurės Korėja – net ne šalis, o fantasmagoriškas teatras, kuriame niekas, net pats diktatorius, netiki vyraujančia sistema ir ideologija, bet vis tiek vaidina beprotybės ir žiaurumo farse.

Iš esmės B.Nemcovui pasisekė. Jis mirė garbingai, kaip žmogus, turėjęs savo idealus, jais tikėjęs, jais gyvenęs (tai liudija net ir jo santykiai su moterimis), už juos kovojęs ir už juos buvęs nužudytas. Štai Šiaurės Korėjoje B.Nemcovas tikriausiai seniai kalėtų darbo stovykloje su atlikta smegenų lobotomija arba būtų tupėjęs lageryje, kokioje nors anglies kasykloje, kur žmonės visą likusį gyvenimą praleidžia po žeme, tik kartais norėdami gauti šio to valgomo ar žvakių, išsimaino tai į iškastas anglis.

Baisiausia, kad ši auka veikiausiai bus ne paskutinė. Rusiją apsėdo tamsūs, apokalipsę pranašaujantys debesys, kurių žaibai skleidžia žinią: „Greitai Raudonoji aikštė paplūs krauju.“

Visgi kartėlį aštrina ne tai. Pasišlykštėjimą kelia Kremliaus politikoje ir ideologijoje esantis banalus primityvumas. Jų susidorojimo su oponentais bei išsisukinėjimo metodai tokie pasenę, matyti ir pilni nuogo melo bei cinizmo, kad net skaityti VVP spaudos atstovo pareiškimą ar anoniminius Kremliaus šalininkų komentarus nėra nei jėgų, nei noro.

Dmitrijus Peskovas tėškė: „Nužudymas Kremliaus reputacijai nepakenks.“ Dimočka, mielasai, pažvelgus į tavo viršininko pastarųjų metų veiklą Ukrainoje, nebematyti jokios reputacijos. Visi santykiai su normaliomis šalimis nepataisomai sugriauti.

Tavo viršininkas net Kinijos pirmąją ponią bandė apgobti pledu, o tai pagal Konfucijaus idealus yra absoliutus jos sutuoktinio įžeidimas ir tas įžeistasis – ne koks nors Wongas Lei Zoengas iš Honkongo, o pats Kinijos Drakonas.

Tau papasakoti, kuo atsipirko Stalino nemandagumas Mao viešint Maskvoje? Apie kokią reputaciją tada kalbame? Drįstume pakartoti nuvalkiotą tiesą: bučiavimasis su dresuota koala nėra geros reputacijos įrodymas. Net buvusi komjaunuolė Angela jumis nebepasitiki, nors vis dar vaizduoja naivią kvaišą.

Todėl po naktinių šūvių į nugarą Kremliaus gerbėjai interneto platybėse ėmėsi metodiškai dergti velionį: „vagis“, „ėmė amerikonų pinigus arba buvo jų agentas“, „pasileidėlis arba mergišius“ (jeigu nebūtų žinoma apie BN nesantuokinius vaikus, tikriausiai jis būtų buvęs apkaltintas netradicine seksualine orientacija), „pažiūrėkite, kaip valdžia mūsų šalyje nuvarė žmonės“ (šis ne į temą, bet dažnas Kremliaus šalininkas ima suokti apie ratus, kalbant apie batus).

Nėra prasmės ginčytis dėl šių mirusiojo orumą žeminančių titulų, nes ir kitą kartą panašiu atveju vėl viskas bus pakartota žodis žodin. V.Putino mylėtojai, kaip ir socialistinio realizmo meno kūriniai, yra blankūs, pilki ir neįdomūs, visada vienodi, todėl nieko naujo jie nepasakys. Lyg nenuverstos tilto statulos nuobodumu spindi ir Kremliaus bandymas pakeisti politinio nužudymo motyvą buitiniu: „Oi, BN buvo toks ir anoks. Bendravo su daugybe jaunesnių merginų ir moterų, tuo užrūstindamas vienos jų meilužį.“

O gal pasiūlykime Kremliaus gerbėjams šias dvi versijas – politinę ir buitinę suplakti į vieną? Gal Borisą buvo įsižiūrėjęs koks nors stambus Kremliaus šulas, pvz., Sergejus Lavrovas arba Vladimiras Žirinovskis, o B.Nemcovas, nors ir liberalas, į šių džentelmenų klapsėjimus akimis bei plaukų sukimą aplink pirštą paprasčiausiai neatsakė, nes nejautė potraukio ir už tai jie jį įsakė nužudyti?

Sakysite: „To negali būti, juk Kremlius už „šeimos vertybes“, jis draudžia gėjų paradus.“ Tačiau viešai nekęsti homoseksualų yra viena, bet niekada nežinai, kas vyksta už aršiausių homofobų uždarų durų, o juolab jų galvose.

Opozicijos atstovo, Kremliaus kritiko ar šiaip nepalankaus žmogaus nužudymas Rusijoje nėra skandinaviškas detektyvas, visi žino, kas realiai tai padarė, nors neturi įrodymų, bet motyvai – kaip ant delno. Kitaip tariant, nujaučiame, kam užslinko Juodasis Mėnulis Mergelės ženkle, arba karminis mazgas ketu, ir kažkokios mistinės, degtinės paveiktos jėgos privertė tiesiog paimti ginklą ir nužudyti charizmatišką, grėsmę keliantį politiką.

Sakysite, BN politinė karjera jau buvo žlugusi, jis nekėlė grėsmės. Galbūt, bet tokie, kaip B.Nemcovas, visada pavojingi, kadangi jie ir mažą šalininkų grupę it žiežirbą gali paversti liepsnojančiu laužu. Kažkas siekė sunaikinti šią silpną ugnį, bet ar tik šis nužudymas nevirs viską naikinančiu nekontroliuojamu gaisru? Istorija turi savybę kartotis. Prieš šimtą metų Rusijoje liejosi kraujas, galimas dalykas, liesis jis ir dabar.

Kur tai nuves? Niekas nežino, net nužudymo užsakovas, nebent jis masonas.