Pastaruoju metu žiniasklaidą vis labiau kamuoja onanisto sindromas, kai žurnalistai, pačiupę vieną temą, ją tąso, nelyginant biblinis herojus savąją sardelę. Turime galvoje užsitęsusius svarstymus ir apie narkomaną, jaučiantį lytinį potraukį AK-47, ir vidaus reikalų ministro bei parlamento pirmininkės santykius.

Be viso to, dabar daug kalbama ir rašoma apie vieną sostinėje veikiančią aukštojo mokslo įstaigą bei jos vidaus gyvenimą. Mat neseniai nutiko tragedija (nusižudė joje vaidybą studijavęs jaunuolis), privertusi kai kuriuos individus prabilti apie siaubingus mokymosi krūvius, dėstytojų patyčias ir t. t.

Ypač aktyviai reiškiasi kai kurie mūsų "elito" atstovai, nes dalis, pasirodo, taip pat baigė mokslus šioje įstaigoje.

Šį kartą kalbėsime ne apie "patyčias" ar tai, jog "kūrėjai jautresni nei visi kiti", o apie meno ir išsilavinimo ryšį. Ar tikram menininkui apskritai verta studijuoti prestižinėje Menų akademijoje? Pažvelkime kad ir į literatūrą. Kiek žinote rašytojų, kurie būtų baigę kokius nors "garsius rašytojų universitetus"? Galėtume paminėti tik vieną – Ian MacEwan ("Atpirkimas", "Šeštadienis").

O kaip didžioji dalis literatūros žvaigždžių? Patyrinėję jų biografijas, tarp jų rastume istorikų (Umberto Eco), kariškių (Joseph Heller, Kurt Vonnegut), aristokratų (Marquis de Sade, Jane Austen, Levas Tolstojus), teisininkų (Franz Kafka), greitosios medicinos pagalbos furgonų vairuotojų (Ernest Hemingway), narkomanų (William Burroughs, Ken Kesey), valkatų (Jack Kerouac), pedagogų (William Golding), homoseksualų (Truman Capote), filosofų (Albert Camus), žurnalistų (Eric Arthur Blair), mįslingų personų, apie kurias nieko nežinoma (William Shakespeare, Thomas Pynchon), feminisčių (Simone de Beauvoir), gydytojų (Michailas Bulgakovas).

Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės ir, jį peržvelgus, kiltų natūralus klausimas: ar meno kūrimas yra specialybė, įgyjama kokioje nors "prestižinėje išnašų sudarinėjimo ir darbo tikslų išsikėlimo aukštojoje mokykloje", ar vis dėlto tai savotiškas gyvenimo būdas, kuriam viso labo reikia pašaukimo?

Sakysite, pašaukimas yra gerai, bet jeigu tavo kelyje neatsiras koks nors mistinis guru, patiriantis erekciją nuo literatūros sąrašų sudarinėjimo, tada tas entuziazmas bus nieko vertas.

Bet peržvelkime konkrečias knygas, pavyzdžiui, 2013-aisiais Pulitzerio premija apdovanotas romanas "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" ir šiaip išliaupsintas kūrinys "Taip sukasi pasaulis nuostabus". Jų abiejų autoriai baigė bei veda vadinamuosius kūrybinio rašymo kursus JAV ir abu yra akademinių fariziejų bendruomenės nariai.

Paskaitykite šių autorių romanus ir pasakykite, ką jaučiate? Ar neatrodo, jog viskas šiuose kūriniuose nuobodu, pilka, tarsi be gyvybės. Jie lyg iškastruoti. Toks pat jausmas apima ir skaitant I.MacEwan knygas. Žinote, kas atliko šią sterilizaciją? Prie to neabejotinai prisidėjo akademijos, kuriose studijavo tie rašytojai. Šios įstaigos įdiegė jų galvose šablonus, schemas, kurios žlugdo svarbiausią meno kūrėjo galią – gebėjimą improvizuoti.

Menas (įskaitant ir humanitarinius mokslus), nėra kaip medicina ar teisė. Medicinoje svarbu kuo geriau išmanyti organizme esančius laidelius, vadinamus kraujagyslėmis, nes jeigu netyčia perpjausi arteriją, apdergsi ligoninės grindis bei lubas, o tai darbovietei kainuos papildomų valymo išlaidų. Nuo teisinės gimnastikos išmanymo priklauso elementarus teisingumas ir visuomenės sveikata. Tiksliuosiuose bei gamtos moksluose ir pan. karaliauja šablonai, bet mene yra kitaip. Menininkas visų pirma turi būti kaip riteris-džedajus iš filmų "Star Wars". Jis turi sukoncentruoti savąją galią, t. y. laikinai išsikraustyti iš proto (skaityti Stepheno Kingo "Švytėjimą"), kad jame slypinti kūrybinė-dieviškoji-visatos energija sukurtų materialų meno šedevrą.

Tikras menininkas per daugelį griuvimo ir kėlimosi metų privalo pats susikurti savuosius šablonus, kurie būtų pavaldūs tik jam.

Sakysite, kad būtent akademijų fariziejai ir bando studentui padėti susikurti tuos savuosius šablonus ir metodus, bet tai nėra absoliuti tiesa, kadangi dalis meno guru stengiasi sukurti savo kloną – iš kiekvieno naujo studento padaryti arba išdresuotą žvėrelį be jokios savasties, arba identišką savo paties kopiją.

Fariziejams tai pavyksta, tačiau išėję į laisvę šie žvėreliai susiduria su žiauria realybe: joks prievartinis dresavimas negalės kompensuoti talento nebuvimo.

Šiuo metu JAV kūrybinio rašymo kursus baigia daugybė žmonių, bet prasimuša tik retas. Didžioji jų dalis dirba kitur, mažesnė – bando dirbti pagal profesiją, o neturėdami idėjų, griebiasi kurti banalius "1984-ųjų" tipo romanus apie totalitarizmo kamuojamą ateitį arba įsidarbina vadinamaisiais "vaiduokliais" (vietoj įžymybių rašo jų biografijas, atlieka didžiąją dalį juodo darbo ir dažniausiai lieka neįvardyti, bet jie už tai gauna atlygį).

Kokią išvadą galima iš to padaryti? Mieli jauni ir talentingi menininkai, jeigu jau manote esą genijai, negaiškite laiko beverčiams mokslams ir savo asmenybės terorui: kurkite meną tiesiog dabar pat, o pragyvenimui susiraskite kitą profesiją. Ir liaukitės verkšlenę, kad jūsų neremia valstybė – ji ir neturi remti meno. Kuo valdžia mažiau kišasi į kultūrą ir kuo joje rečiau neršia, tuo geriau. Taip šiuo metu yra JAV, o ši šalis pastaruosius porą amžių yra geriausia visose srityse. Tai yra objektyvus faktas, kaip ir tai, jog rinkos ekonomika geriau už planinę, o Malaizijos oro linijų lėktuvą numušė su VVP susiję asmenys.

Netikite? Paseksime jums pasaką apie berniuką. Jis dievino kiną, tačiau susidūrė su piktais žmonėmis: Alfredas Hitchcockas asmeniškai įsakė neįleisti jo į filmavimo aikšteles, o prestižinė kino akademija, į kurią jis bandė įstoti, pareiškė tam berniukui, kad jis – netalentingas. Dar viską komplikavo, kad jis turėjo Aspergerio sindromą – lengvą autizmo formą. Bet vaikis nepasidavė, mat buvo žydų kilmės amerikietis ir dar gimęs po Šaulio ženklu. Dabar jis – Holivudo patriarchas, turintis tris laimėtus "Oskarus" ir trylika jų nominacijų. Jo vardas – Stevenas Spielbergas.

Ir dar, jeigu jis būtų gimęs SSRS, jo likimas būtų buvęs visai kitoks.