Kas po pietų būna kvailas?

Straipsnelis baigėsi kritišku žodžiu lietuviškam mentalitetui. Tai minčiai patvirtinti pavartotas neva vokiečių požiūris į lietuvius kaip į kvailius. To požiūrio įrodymui pasitelkta aliuzija į laikraščio "Süddeutsche Zeitung" išspausdintą rašinį "Kvaili lietuviai" ("Törichte Litauer").

Dėl lietuvių mentaliteto kai kurių trūkumų galima su autoriumi sutikti, bet reikėtų priminti, kad yra ir panašus lietuviškas "komplimentas" apie vokiečius, jog vokietis po pietų – kvailas.

Dar esu skaitęs, kad iš tiesų visos tautos savo folklore turi įvairių epitetų apie savo kaimynus.

Yra žymaus rusų dramaturgo A.Ostrovskio pjesė "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo".

Šiek tiek pagražinti gyvenimišką situaciją daugeliu atvejų yra teigiamas dalykas. Tai daroma norint nesukelti žmonėms panikos, sunkiai sergančiajam suteikti viltį, pasiryžimą kovoti su užgriuvusiomis negandomis ir panašiai.

Manau, jog visgi geriau žmonėms teikti kad ir truputį pagražintas situacijas, negu skleisti depresiją ir viską piešti vien juodomis spalvomis.

Anksčiau teko klausytis vieno mūsų literatūrologo komentaro, jog neva mūsų literatūros klasikas J.Tumas-Vaižgantas apie lietuvius yra prasitaręs, kad jam tam tikra dalis mūsų tautiečių atrodo kaip tikri niekšeliai, bet jis vis vien juos myli.

Taip pat mane ne sykį stebino įvairių pasaulio kultūrininkų komentavimas apie A.Hitlerį vien neigiamomis spalvomis.

Net komentuodami jo gyvenimą, jaunystę, kai jis dar nebuvo pridaręs nusikaltimų, savanoriu išėjo į Pirmojo pasaulinio karo frontą ir ten pasirodė kaip drąsus karys, gavęs už tai apdovanojimą, beveik visi komentatoriai tą faktą stengėsi praleisti.

Netgi jo pomėgį skaityti ir piešti pateikė kaip trūkumą. Eiliniai kareiviai laisvą nuo mūšio valandėlę stengėsi atsigaivinti taurele, o A.Hitleris tuo metu skaitė arba piešė.

Didžiausią kvailumą per savo pedantišką paklusnumą vokiečiai parodė karui einant visai į pabaigą, kai jie stengėsi vykdyti jau visai absurdiškus savo fiurerio nurodymus.

Pavyzdžiui, leisgyvius kai kurių konclagerių kalinius varinėjo iš vieno konclagerio į kitą, užuot palikę juos ramybėje, o patys bandę gelbėtis.