Kažkada buvo madinga nekęsti George‘o W. Busho Jaunesniojo, kažkada buvo madinga registruotis "Facebook'e", kada nors gal bus populiaru mėgautis takso išmatomis. Dabar madinga praktikuoti ateizmą. Nusimanantis asmuo, pornografinių filmų žvaigždės ką tik akis praplėšusio kačiuko kniaukiančiais balsais samprotauja: "Na, kam tas tikėjimas? Juk visas smurtas kyla iš religijos".

Teisingai. Mokslas, mokslas ir tik mokslas veda civilizacijas į priekį. Tačiau kartais vos sekundės dalį protą suvirpina abejonė: "Ar pats ateizmas nėra religija?" Pamąstykime, kaip elgiasi ateistas? Jis tiki, jog netiki. Tiksliau pasakius, viešai deklaruoja, kad tiki, jog netiki. Jo nuomone, varomoji žmonijos jėga – pozityvizmas. Viską galima paaiškinti moksliškai, logiškai ir racionaliai.

Tačiau kas gi tas mokslas, logika ir racionalumas? Ar mokslas nėra viso labo kažkokia abstrakti sąvoka, kurios galia aprėpia viską šiame pasaulyje ir visatoje? Kuo mokslas mažiau pretenzingas už bet kurią religiją? Ir kuo Isaacas Newtonas ar Albertas Einsteinas geresni už šventuosius apaštalus Petrą ar Paulių? Argi jie nėra visagaliai autoritetai, kurių teiginiais teneišdrįsta abejoti nė vienas paprastas pilietis? O kas bus, jeigu tas paprastas pilietis jiems mes iššūkį? Juk čia pat prisistatys inkvizitoriai ir tokį eretiką nutrenks į laužą.

Tarkime, kas nors iškeltų mokslinę versiją, kad beždžionė žmogumi tapo pavartojusi haliucinacijas sukeliančių grybų. Kaip manote, kas būtų tam autoriui? Būrys biologų, chemikų ir kitų žinovų tokį asmenį pasmerktų baisiausiems kankinimams, tiesa, ne fiziniams, o psichologiniams. Idėjos autoriaus lauktų pašaipa, panieka ir t. t. Kuo tai geriau už "ispanišką batą"?

Sakysite, bet juk religija sutelkia fanatikus kelti ginklus prieš kitus žmones (kryžiaus žygiai, inkvizicija). Todėl rekomenduojate daryti taip, kaip siūlo Johnas Lennonas savo naivioje ir banalioje dainelėje "Imagine" – kurti pasaulį be religijos. Bet, palaukite, o kaip Prancūzijos revoliucija? Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. galo prancūzai nužudė labai daug žmonių.

Ypač baisios skerdynės vyko Didžiosios revoliucijos metu. Revoliucionieriai niekino krikščionybę bei giljotinavo ne tik kunigus, bet ir nevispročius bei našlaičius, gyvenusius bažnyčios globos namuose. Ir kodėl? Nes Voltaire‘as, Jeanas Jacquesas Rousseau ir kt. krikščionybę bei apskritai religiją pateikė kaip atgyveną, o svarbiausia blogybė – Katalikų bažnyčia rėmė monarchus.

O kaipgi komunizmas? Šis nuo ateizmo neatskiriamas kaip bitė nuo medaus, bet faktas kaip blynas – komunistų rankos irgi suteptos krauju. Gal net labiau nei nacių. XIX a. anarchizmas, smurtiniai perversmai ir revoliucijos, diktatorių tironija, "buržuazinių nacionalistų" žudymai, trėmimai ir žeminimai, tyčia sukeltas badas Ukrainoje bei Kinijoje (tiesa – labiau dėl nemokšiškumo), opozicijos siuntimas į gulagą ir į psichiatrines, o kur dar XX a. 8-ojo dešimtmečio teroristinės Baader-Meinhof grupuotės, "Raudonosios brigados", Karlosas Šakalas.

Lieka du galimi variantai: a) ateizmas yra religija ir b) žudoma dėl visai ne religinių priežasčių. O gal ateizmas yra tik priemonė kitos religijos – komunizmo rankose? Panašu, kad komunizmas irgi religija, kuri skelbia, jog yra tik vienas dievas – Partija, o Karlas Marksas – jos Pranašas. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl komunistinė Frankfurto mokyklos doktrina ir jos pasekėjai jau penkiasdešimt metų nuolat išstato krikščionybę paniekai bei patyčiai?

Šiais laikais tyčiotis iš krikščionybės – norma. Bet pažiūrėkime, kaip elgiasi į ateizmą atsivertę vakariečiai. Tiki, jog netiki, kol juos užgriūva kokia nors bėda. Tada kiekvienas vakarietis šaukiasi Dievo. Ir ne Budos, ne Alacho ar kokio nors Odino iš Valhalos, o būtent Biblijos žydų-krikščionių Dievo. Būtent jam verčia visas savo bėdas ir klausia: "Už ką mums visa tai?"

Štai visai neseniai išleistoje rašytojo Juliano Barneso knygoje "Gyvenimo lygmenys" šis autorius meniškai ir subtiliai aprašo savo gedulą po mylimos žmonos netekties. Nuostabus rašytojas. Verta perskaityti jo "Booker" premija apdovanotą romaną "Pabaigos jausmas". Tiesa, jis yra ateistas, tačiau trumpame veikale "Gyvenimo lygmenys" nemažai vietos yra skiriama apmąstymams Dievo tema.

Kyla klausimas: "Kokio velnio?" Juk jis teigia, kad neegzistuoja jokia antgamtinė jėga su savo dėsniais? Puiku, bet ko verti jo teiginiai, jeigu jie sugriūva kaip kortų namelis gyvenimo iššūkių vėjyje? O kaip elgiasi dauguma šiuolaikinių žmonių, atitolusių nuo katalikų ar protestantų bažnyčios? Jie gyvena nesusituokę, nekrikštija vaikų, jiems smagu skaityti "Da Vinčio kodą" ir t. t. Bet tuo pat metu jie domisi Rytų filosofijomis ir religijomis (!), praktikuoja jogą (kuri vienaip ar kitaip yra tam tikras sakralinis aktas) ir, pasitaiko, pakliūva į neaiškių sektų spąstus.

Šie faktai iš tiesų trikdo. Dar visai neseniai buvo labai populiaru domėtis vadinamosiomis vedomis – šventaisiais arijų raštais iš Indijos, kuriuose užfiksuotos teisingo gyvenimo taisyklės. Atsirado nemažai apsukruolių, kurie rengė vedų aiškinimo seminarus ir iš to užsidirbo gražaus pinigo. Tačiau kalbame ne apie tai.

Kai kurios vedų taisyklės yra be galo archajiškos ir nesiderinančios su vakarietišku modernumu. Palyginti su jomis, krikščionybė yra liberalumo ir kairumo įsikūnijimas. Kad ir vyrų bei moterų santykiai. Vedos traktuoja tą patį gyvenimo modelį, kaip ir islamas, – žmona yra sutuoktinio guodėja ir šiluma, namų židinio sergėtoja, bet ne daugiau.

Sunku suvokti, jog feminizmo "sužalotos" vakarietės, užuot atsigręžusios į lanksčią ir progresyvią krikščionybę, užkimba ant tokio kabliuko. Tai perša išvadą: tikrų ateistų nėra arba jų yra labai mažai. Žmogus yra dvasinga būtybė, kuriai būtinas tikėjimas aukštesne jėga. Jam būtina tam tikra gyvenimo filosofija, kuri padėtų ištverti sunkius periodus ir surasti teisingą sprendimą, priėjus gyvenimo kryžkelę.

Jeigu visi ir toliau niekins, smerks krikščionybę, jos vietą užims kažkas kitas ir, labai tikėtina, kad tuo taps islamas, o J.Lennono dainos vizija atsistos į vieną eilę su Lochneso pabaisa ir Sniego žmogumi.

Ir dar, grįžtant prie hipių pranašo J.Lennono. Ar žinojote, kad jų taikos emblemos turinys siekia Senovės Romos laikus, ji yra vadinama Nerono kryžiumi ir simbolizuoja visai ne taiką, o neapykantą krikščionybei bei velnio garbintojų pergalę prieš Jėzaus pasekėjus?