Pavasaris išskirtinis metas, kai vieni pajunta gyvenimo džiaugsmą, o kiti smenga į dar klampesnę melancholiją. Visais laikais su šia egzistencijos euforija buvo siejamas paukščių grįžimas iš žiemaviečių.

Tiesa, XXI amžiuje pasitaiko gamtos išdaigų. Štai Taikos balandis Vova, kaip įprasta, žiemoti neskrido, maža to, visą rudenį bei žiemą išliko aktyvus. Tačiau pačioje pavasario pradžioje neišlaikė ir mįslingai movė į šiltuosius kraštus savaitei pailsėti.

Grįžo, tenka pridurti, pačiu laiku. Mat prie Sirijos, Ukrainos, Palestinos, Irako bei Afrikoje siautėjančių maniakų prisijungė dar viena valstybė, vardu Jemenas. Dar vienas karinis konfliktas, dar vienas chaosas, dar viena parako statinė, galinti sprogti. Išsigando Taikos balandis ir užgiedojo: "Čir vir vir put puda kat kat. Kariniai veiksmai Jemene nedelsiant turi baigtis".

Ir kas ten tokio įvyko tame Jemene? Žvelgiant paviršutiniškai, minia sumanė nuversti dar vieną valdžios mulkį. Pastarąjį remia Saudo Arabija ir JAV, tad pirmoji organizavo bombonešių akciją, įsiveržė į kaimyninę valstybę ir surengė skerdynes.

Antroji, kurios emisarai ilgą laiką gyveno Jemene ir medžiojo "Al Qaedos" narius, kilus neramumams, išnešė kudašių, bet nedviprasmiškai užsiminė, jog Saudo Arabijos aktyvistai gaus visą moralinę paramą, skirtą bombonešių operacijai (ir ne tik).

Nutilus taikos balandžių poligrafų poligrafovičių šarikovų chorui, kuris piktinosi Saudo Arabijos įsiveržimu į svetimą valstybę ir verksmingai klausė: "Kodėl ES neruošia sankcijų Saudo Arabijai?", pabandykime į viską pažvelgti šiek tiek giliau.

Minia, kuri sumanė nuversti tą valdžios patriarchą, nėra primityvi masė, primenanti Margaritos kokteilį. Jemene užvirta košė nė iš tolo neprilygsta tai, kokia prieš metus buvo Ukrainoje, ar ta, kuri ganėtinai taikiai, beveik be kraujo pasiekė permainų Tunise bei Egipte 2011 metais.

Jemeno revoliucionieriai – tai šiitų, kuriuos galime laikyti musulmoniškaisiais liuteronais, gauja. Šiitai savo dvasine knyga pripažįsta tik Koraną. Tai konservatyvesnė, puritoniškesnė ir "tolstojiškai dvasingesnė" islamo atmaina.

Būtent šiitai yra ta musulmoniška srovė, kuri mielai visoms moterims užmautų po burką, o Salmaną Rushdie kastruotų viešoje vietoje. Tik šioje islamo šakoje veikia vadinamieji marja‘os – dvasiniai autoritetai visais gyvenimo klausimais, vedantys dilemų kryžkelėmis kitus šiitus. Marja‘ų nuomonė absoliuti ir galutinė.

Daugiausia šiitų gyvena būtent Jemene ir Irane, taip pat Irake ir Libane. Dabar šiitų sukilėliai, save vadinantys "Houthi", sukėlė neramumus Jemene. Įtariama, jog ne be Irano pagalbos. Paminėtina ir tai, jog Iranas ne vieną pastarąjį dešimtmetį (maždaug nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos) koketuoja su kai kurių taip dievinama Rusija, tad negalima atmesti prielaidos, jog už "Houthi" nekyšo ir paties V ausys, atleiskite, norėjome pasakyti – sparnai.

Šiitams priskiriama ir viena garsiausių teroristinių organizacijų "Hezbollah" iš Libano. Šiitų priešai dar nuo viduramžių – islamo "katalikai" sunitai. Jie pripažįsta ne tik Koraną, bet ir kitą veikalą – Suna, tačiau pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų religinių bendruomenių siejamas su pranašo Mahometo mirtimi.

Mat šiam iškeliavus į hašišo ir nekaltų sekso eksperčių rojų, jo pasekėjai negalėjo sutarti, kam atiteks religinė ir pasaulietinė musulmonų valdžia. Sunitų pirmtakai palaikė Mahometo uošvį Abu Bakrą, šiitų – jo pusbrolį ir žentą Ali. Yra ir daugiau skirtumų, kurių čia neeskaluosime.

Bet sunitai laimėjo ir tapo ortodoksine musulmonų bendrija, kuriai priskiriama apie 80 proc. šios religijos šalininkų ir kuriai priklauso Saudo Arabija, Turkija, Bangladešas, Malaizija ir Indonezija. Sunitai – santykinai liberalesnė islamo atšaka.

Paminėtina ir tai, jog jai priklauso itin turtingos (dėl naftos) ir neretai su JAV draugiškus santykius palaikančios šalys. Tiesa, sunitams save priskiria ir teroristinės organizacijos – Talibanas, "Al Qaeda" ar galvas pjaustantys maniakai – "Islamo valstybė".

Bet kaip mormonai nėra krikščionybės standartas, o veikiau anomalija su pikantiškais nukrypimais, taip ir paminėtos teroristinės organizacijos nėra Saudo Arabijos ar daugelio kitų musulmonų sektinas pavyzdys.

Galima konstatuoti, kad dabar Jemene kilęs konfliktas yra itin svarbus pasauliniame geopolitinių jėgų persiskirstyme. Visų pirma, tai yra naujas etapas sename religiniame Islamo kare, kuris lems vienos ar kitos krypties dominavimą Artimuosiuose Rytuose, tai, savaime suprantama, palies naftos reikalus ir mūsų visų gyvenimą apskritai.

Galbūt tai yra naujas posūkis islamo religijoje, laikas parodys. Visų antra, čia vėl susiduria du mūsų mylimi ir nekenčiami geopolitiniai žaidėjai – Erelis Barakas ir Taikos balandžio bei meškos mišrūnas Vova (tą įrodo didžiulis V gerbėjų aktyvumas diskusijose, liečiančiose šį konfliktą).

Kaip ir Ukrainos atveju, kiekviena pusių yra suinteresuota, kad laimėtų būtent jos palaikomoji, kadangi viskas siejasi su labai svarbiais dalykais. Svarbesniais už ideologiją. Demokratija ar šarikovišku prieraišumu baudžiavai, Abu Bakras ar Ali – visiškai nesvarbu. Kalbame apie naftą, pinigus ir dominavimą itin karštame regione.

Erelis ir sunitai bei Balandis-Meška su šiitais nori to paties, ir abi pusės be jokių kompromisų padarys viską, kad tai gautų. Mums tai atrodo neaktualu, betgi turime pasirinkti – idealistinę kovą už "abstrakčią taiką" ar tvirtą atsaką šiitams ir juos palaikančiam Balandžiui V.

Turbūt nereikia pagrįsti, kodėl naudingesnė yra būtent sunitų pergalė prieš šiitus, Iraną ir jo "meilužę" Rusiją? Gal tai ir žiauru, bet visada galima pasitelkti Luhansko ir Donecko separatistų logiką, o Saudo Arabijos naikintuvus įvardyti kaip humanitarinę pagalbą iš oro. Juolab kad mūsų balandėlis V tam iš dalies pritaria, kalbėdamas apie "teroristų ir ekstremistų grėsmę, kylančią arabų šalyse". Įdomu tik kokią? Kas žino, gal iš jo padėtų kiaušinių išsiris "žalieji žmogeliukai"?