Dar sovietmečiu mūsų "šlovingoji" partija ir vyriausybė, matydamos miestiečių gyvenimo monotoniją, nutarė tą jų gyvenimą šiek tiek paįvairinti. Tuo tikslu buvo nuspręsta steigti sodų bendrijas, skiriant joms apleistus, nedirbamus, kartais net užpelkėjusius žemės plotus.

Žmogus, norėdamas, kad jam būtų skirti šeši arai tos apleistos žemės, privalėjo tapti sodų bendrijos nariu, neatlygintinai dirbti nustatytą valandų skaičių, atliekant paruošiamuosius darbus – dažniausiai iškirsti ir sudeginti tuose plotuose augusius krūmokšnius, sumokėti įmokas keliams, elektros tinklams įrengti bei mokėti kasmetį sodo bendrijos nario mokestį. Dalį lėšų, reikalingų kelmams išrauti, nusausinimo kanalams iškasti, keliams bei elektros tinklams įrengti, skirdavo tos įmonės, kurių darbuotojams buvo skiriami žemės sklypeliai.

Taip nenaudota valstybinė žemė buvo paskiriama sodų bendrijai, o jos nariai tapdavo jiems skirtų sklypelių nuomininkais. Taip, čia tekėjo normalus sodininkų naujakurių gyvenimas su savais įkurtuvių rūpesčiais, su savomis problemomis, su savo džiaugsmais ir nesėkmėmis tol, kol "amžiams sutelkta laisvųjų respublikų sąjunga" nusirito iki pat bankroto ir pribrendo būtinybė atverti mūsų geležinės sienos – visuotinio mūsų kalėjimo – vartus pasauliui.

Tada M.Gorbačiovo mąstytojai surežisavo spektaklį, leidžiantį šiek tiek atsiverti pasauliui, valstybės valdymą išsaugant tos pačios sovietinės nomenklatūros rankose. Tai buvo pavadinta "perestroika" (persitvarkymas).

Per šalį praūžus persitvarkymo bangai, nusiplanavusią planinę ekonomiką perkėlus ant rinkos ekonomikos bėgių, sodų nuomininkams buvo leista sklypelius išsipirkti. Tai iš pagrindų pakeitė buvusių nuomininkų statusą. Jie tapo savininkais, o bendrijų vadovybė, pardavusi sklypelius buvusiems jų nuomininkams, prarado teisę disponuoti ta žeme bei kištis į tų sklypelių savininkų reikalus. Bendrijų vadovybės žinioje liko už buvusių nuomininkų įnašus bei įmonių finansinę paramą nutiesti keliai, iškasti grioviai ar kanalai, įrengti elektros tinklai. Atrodytų, tuo ir turėjo baigtis ši sodų bendrijų epopėja.

O iš tiesų kaip tik čia ir prasidėjo tų bendrijų paradoksai. Iš pirmo žvilgsnio bendrijos, pardavusios pagrindinį savo turtą – žemę, lyg ir baigė savo egzistenciją. Buvo net prabilta apie jų žinioje likusių kelių bei kanalų perdavimą rajonų savivaldybėms, seniūnijoms, o elektros tinklų perdavimą elektros tiekėjams. Tačiau tai tuo pat metu būtų buvusi ir nerūpestingo gyvenimo pabaiga sodų bendrijų bei sodininkų draugijų ir asociacijų vadovybei.

Todėl net iki pat šių dienų jiems taip gaila palikti šiltas vietas prie bebaigiančių subyrėti sodų bendrijų valdžios lovio. Tad ši bendrijų užbaigimo epopėja tebesitęsia iki pat šiol.

Ar iš tiesų tos bendrijos taip jau nesugriaunamai reikalingos sodo sklypelių savininkams? Tikrai nesu bendrijų priešininkas ten, kur jos naudingos visiems bendrijų nariams. Pabrėžiu – naudingos visiems bendrijos nariams, bet ne sėdintiems prie lovio. Kol kas žaidimas vyksta tik į vienus vartus: sodo sklypelių savininkai nesupranta, kodėl iki pat šiol renkamas kažkoks "nario" mokestis, nors jų statusas ganėtinai seniai jau yra pasikeitęs. Jie yra įsigytų sklypelių savininkai, bet nebe nuomininkai. Patys sau šeimininkai. Iki pat šiol reikalaujama šienauti ir prižiūrėti kanalų šlaitus, atlikti kai kuriuos kitus darbus už savo sklypo ribų, o sklypelių savininkai iš bendrijos negauna jokios naudos, jokio atlygio ar paramos. Viso labo, ką bendrija padaro, – už atliktus darbus priskaičiuoja tuščius "darbadienius", kurie, mano supratimu, turėjo išdardėti kartu su sovietiniais tankais.

Juk šiandien mes gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, o bendrijos iš sklypelių savininkų surenka nemažus pinigus. Dituvos soduose, kuriuose yra per 6 tūkst. sodo sklypelių (taip buvo teigiama steigiant juos), ta suma turi būti apie pusę milijono litų. Net daugiametė liaudies išmintis sako, kad ir "arklys arklio be atlygio nekaso". Pakelės grioviams šienauti bendrija galėtų samdyti techniką iš kelių priežiūros tarnybų. Stambesnės bendrijos galėtų net turėti nuosavos technikos. Bendrija galėtų įsigyti ir už simbolinį mokestį nuomoti sklypelių savininkams techniką sodo darbams.

Svarbu nustatyti ir vieno darbadienio darbų apimtį. Būtina nustatyti atlygį už darbadienį: pinigais, nemokamai išnuomojant sodo techniką nuosavam sklypeliui tvarkyti ar sumažinant vadinamojo nario mokesčio dydį.

Visa tai įmanoma ir būtina padaryti. Tada ir bendrija sklypelių savininkams nebus jos valdžios išlaikymo našta. Priešingu atveju ir sodų bendrijų, ir sodininkų draugijų bei asociacijų vadovybė, jeigu ji vienu ar kitu tikslu reikalinga, turėtų veikti visuomeniniais pagrindais. Tiksliau – už tuos pačius tuščius darbadienius.

Nesuprantama ir turgaus invazija į Dituvos sodų teritoriją. Neaišku, kokiais pagrindais "Tilžės turgaus" darbuotojai taip aktyviai griebėsi darbo, kad siekiant prekiautojus iš žalio ploto pervaryti į naujai įrengtą, asfalto atliekomis padengtą vietą, buvo pasitelkta net policija, televizija bei Mokesčių inspekcijos tarnyba.

Laimė, žaliojo ploto savininkai sugebėjo palyginti operatyviai sutvarkyti visus reikalautus formalumus, ir "Tilžės turgaus" šeimininkų apetitas "Dituvos turgui" atvėso. Liko tik merdintis, išdarkytas nemažas žemės plotas. O Dituvos turgelis gyvuoja ir žaliuoja, kaip ir anksčiau. Gaila, kad sodų bendrijų finansinių klausimų neaudituoja valstybinės audito tarnybos.

Šiandien bendrijos valdžia savo egzistencijos būtinybę grindžia kelių bei elektros tinklų priežiūros darbais. Realiai, vos užsiminus apie elektros tinklų perdavimą tiesiogiai elektros tiekėjams, buvo prabilta, kad bendrijos elektros tinklai jau pasenę ir tiekėjas reikalauja juos atnaujinti. Suprask: vėl reikalingi pinigai. Kad to išvengtume, yra paprastas ir nieko nekainuojantis būdas: tuos tinklus, kuriais šiandien elektra teka į sklypelių savininkų namus, paprasčiausiai padovanoti elektros tiekėjui.

Tiekėjas, gavęs tokią dovaną, tikrai jos niekur neišsiveš. Sodų elektros tinklai ir toliau bus naudojami pagal savo paskirtį, o sklypelių savininkai tiesiogiai taps elektros skirstomųjų tinklų abonentais. Nebereikės išlaikyti bent jau bendrijos energetiko.

Neteko girdėti apie kokias nors problemas dėl sodų teritorijoje esančių kelių perdavimo savivaldybėms ar seniūnijoms. Paprasčiausias būdas – tiesiog norminiais teisės aktais nustatytu terminu pranešti apie tai rajonų savivaldybėms, o vėliau nutraukti žemės, esančios po bendrijos keliais, grioviais ar kanalais, nuomos sutartį. Sodo sklypai jau senokai yra nebe bendrijos, o žmonių nuosavybė.

Paradoksų, suprantama, yra ir daugiau. Paradoksalu ir tai, kad bendrijos vadovybė, jos pirmininkas nežino teritorijų ribų ir bando kištis į sklypelių savininkų reikalus. O priminus jam, kad savininkui priklausanti teritorija yra privati, bando priekaištauti, kad savininkas naudojasi "bendrijos elektra", nors bendrija yra tik tarpininkė, nes pati energijos negamina ir netiekia. Iš sklypelių savininkų vis dar renkami nario mokesčiai, kurie privalėtų būti naudojami visų bendrų įrenginių priežiūrai.

Mano supratimu, jau seniai pribrendo laikas šitiems paradoksams padaryti galą. Tada dingtų nesuprantamu pagrindu renkami nario mokesčiai. Sklypelių savininkams nebereikėtų išlaikyti vis dar už pagalbos šiaudo besigriebiančių, yrančių bendrijų vadovų.

Ar atsiras tarp valdžios vyrų tokių, kurie ryšis bent jau minėtiems paradoksams padaryti galą? Jei bus nuspręsta, kad bendrijos reikalingos, tai jų vadovybė turėtų tvarkytis visuomeniniais pagrindais.