Šį kartą dėmesio centre tema, kuri daugeliui neduoda ramybės. Ne, tai ne Rusija, ne pabėgėliai ir net ne Kim Kardashian pasturgalis. Mūsų akiratyje – narkotikai. 2011-aisiais, kai dar pasaulio neerzino nei Napoleono komplekso kamuojami teroristai, nei pseudožvaigždės, didingo pavadinimo komisija „The Global Commisionon Drug Policy“ konstatavo, jog karas su kvaišalų vartojimu yra pralaimėtas.

Šis teiginys pagrįstas JTO duomenimis, pagal kuriuos nuo 1998 m. iki 2008-ųjų trijų psichotropinių medžiagų vartojimas sparčiai išaugo. Vartojančiųjų kanapes padaugėjo 8,5 proc., kokainą – 27 proc., o heroiną – 34, 5 proc. Remdamasi šiais ir kitais statistiniais duomenimis, komisija paskelbė verdiktą – JAV prezidentų Richardo Nixono ir Ronaldo Reagano vykdyti karai prieš narkotikus patyrė absoliutų fiasko, tad būtina keisti strategiją.

Kaip tai padaryti? Vienas siūlymų – mažinti bausmes narkotikų vartotojams bei legalizuoti kai kurias medžiagas. Čia tuoj sukruto kanapių šalininkai, pradėję suokti nesibaigiančias giesmes apie minimalią kanapių žalą, kurią įrodęs toks ar anoks tyrimas. Per pastaruosius ketverius metus kanapių tema įgavo tokį pat aktualumo statusą, kaip abortai, daugpatystė, homoseksualų santuokos ar eutanazijos legalizavimo temos.

Pagrindinis argumentas, kuriuo tiki marihuanos mėgėjai: leidus mėgautis šiuo uždraustu vaisiumi, bus užkirstas kelias kitų medžiagų vartojimui bei mokami mokesčiai valstybei. O kur dar prielaidos, kad kanapės, skirtingai nei alkoholis, skleidžia pozityvią energiją ir netgi gydo vėžį?

2012-aisiais pasirodė Oliverio Stone‘o režisuotas filmas „Laukiniai“ ("Savages"), kuriame du vaikinai prekiauja marihuana ir dalijasi viena mergina. Vėliau jų mylimąją pagrobia meksikiečių kartelio smogikai ir naujieji gėlių vaikai stoja į kovą už smulkųjį verslą bei laisvą meilę. Filmo skleidžiama žinia gana aiški ir tame nieko keisto, nes kvaišalai visada buvo aktualūs šio režisieriaus kūryboje.

XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje jis debiutavo kaip scenaristas. Kovodamas su asmenine priklausomybe kokainui, jis pasinaudojo 1932-ųjų filmo scenarijumi ir pritaikė jį savo laikų aktualijoms. Taip gimė Briano de Palmos režisuota juosta su Al Pacino „Žmogus su randu“ ("Scarface", 1983). Narkotikai vartojami ir filmuose „Būrys“ ("Platoon", 1986) bei „Gimę žudyti“ ("Natural Born Killers",1994), tad O.Stone‘o požiūris šiuo klausimu daugiau negu aiškus.

„Laukinių“ skleidžiama mintis sulaukia vis daugiau sekėjų ir pasiekia naujų pergalių. Taip yra todėl, kad ji suranda vešlią dirvą – žmonių neišprusimą. Daugelis vis dar nežino ir nesuvokia, kas yra narkotikai. Apskritai žodis „narkotikas“ yra mitas ir milžiniška erdvė interpretacijoms: kažkokios medžiagos, jos iš pradžių būna smagios, bet vėliau sukelia daug sveikatos problemų, kažkas iš to uždirba didžiulius pinigus.

Narkotikai yra arčiau nei daugeliui atrodo, kai kurie jų – legalūs ir sutinkami bene kasdieną. Teisingesnis terminas – psichotropinės medžiagos. Kokios jos? Visų pirmiausia – stimuliantai. Kokainas, amfetaminas ir kofeinas stimuliuoja periferinę ir centrinę nervų sistemas. Jie leidžia žmogui jaustis atsigavusiam, nuskaidrėja protas ir individas gali sparčiau atlikti fizines bei protines užduotis. Stimuliantai dažniausiai vartojami vakarėlių metu, nes jų suteikiama energija leidžia bendrauti, šokti ar užsiimti lytiniais santykiais visą naktį.

Dažnai vartojant stimuliantus susergama depresija, kuri paprastai lydima pykčio priepuolių, išsivysto nuolatinis nervingumas, o to pasekmė – dažnas stimuliantų vartotojas, turėdamas tik psichologinę priklausomybę, griebiasi antrosios kvaišalų grupės. Šią galima įvardyti kaip „slopinamuosius“. Tai – alkoholis, opiatai, įvairūs raminamieji bei migdomieji, kurie sukelia priešingą efektą. Jie žmogų svaigina, nuramina, vartotojas dažnai jaučia euforiją, tampa išglebęs, o jo protas apsiblausęs. Jie gali sukelti ne tik psichologinę, bet ir fizinę priklausomybę.

Trečioji rūšis yra pati įdomiausia. Mat ji nėra smagi ir jos patirtis žmogui netgi gali būti siaubinga – tai haliucinogenai: LSD, psilocibino grybai, meskalino kaktusai ir kt. Kol žmogaus smegenis veikia haliucinogenas, jam viskas atrodo keista, mistiška, neretai išgyvenamos spalvingos vizijos ir patiriamas religinei apvaizdai prilygstantis nušvitimas. Nemažai šių medžiagų buvo vartojamos Pietų Amerikos šamanų, siekiant įgyti žinių iš anapus.

Taip pat yra ir tokių medžiagų, kurios pasižymi kelių šių grupių savybėmis, pvz., MDMA (ekstazis), turintis ir stimuliantų, ir haliucinogenų savybių. Kalbant apie kanapes reikia pasakyti, jog tai yra pati neįdomiausia, legendomis ir stereotipais apipinta psichotropinė medžiaga, kurią iš esmės galima įvardyti kaip „narkotikų popsą.“

Nuostata, kad legalizavus kanapes bus užkirstas kelias kitiems kvaišalams, yra iliuzija – kaip Justinas Bieberis nėra pajėgus patenkinti visų melomanų, taip ir kanapės nepajėgios kompensuoti visų svaigulio rinkos poreikių. Mitologinis kanapių statusas leidžia O.Stone‘o bendraminčiams manipuliuoti visuomenės nuotaikomis, mokslinių tyrimų duomenimis ir t. t.

Ir jie jau pasiekė porą pergalių – marihuaną legalizavo Urugvajus bei JAV Kolorado valstija, tačiau yra daugybė priežasčių, kodėl šį procesą būtina sulaikyti. Viena jų yra tokia absurdiška, kad net sunku patikėti: kanapės ir kokainas yra patys populiariausi vakarėlių kvaišalai, kurie neša milžinišką pelną. Šis neguli kažkur pas mistinį blogąjį kartelio bosą, o juda ir tampa legalus. Jeigu bent dalis JAV ir ES valstybių nuspręstų žengti Urugvajaus ir Kolorado pėdomis, milžiniškas šešėlinių pinigų srautas nutrūktų ir Vakarų šalis ištiktų finansinis krachas, baisesnis už 1929-ųjų ar 2008-ųjų krizes.

Ironiška, tačiau galima sakyti, kad mes visi esame priklausomi nuo kvaišalų, net jeigu patys to nežinome ir vien dėl to privaloma tęsti R.Nixono ir R.Reagano administracijų puoselėtas strategijas, kurios užtikrintų visuomenės sveikatą ir neleistų į valdžią pakliūti neaiškiems asmenims, manipuliuojantiems žmonių silpnybėmis.