Įsivaizduokime, kad naciai laimėjo Antrąjį pasaulinį karą ir įsitvirtino didžiojoje Europos dalyje bei sujungė visus Artimuosius Rytus. Tarp jų ir dabartinę Izraelio teritoriją.

"Galutinis sprendimas" nebuvo iki galo įgyvendintas, tad Jeruzalėje – vis dar pilna žydų. Šventasis miestas paverstas milžinišku getu. Dabartinio Izraelio šiaurės rytuose naciai pastato naują miestą, labai panašų į Tel Avivą, tik pavadina jį Tel Vagneriu, mėgstamiausio fiurerio kompozitoriaus garbei.

Jeruzalės gete naciai pastato skulptūras, kad semitai nepamirštų, kas jų laukia. Jos abstrakčios, nevaizduojančios jokių konkrečių asmenų, reprezentuoja nacių tobulybę – grynaveislius, nepriekaištingus arijų rasių atstovus. Svarbiausias dėmesys skiriamas išvaizdai, nes arijas – tai stipraus, išgryninto ir raumeningo, nors ir buko bei tuščio žmogaus-povo stabas.

Jeruzalės geto gyventojai turi nuolatos prisiminti, kam jie trukdo ir dėl kokio tikslo bus sunaikinti. Tos skulptūros – ir tam tikra stigma, primenanti prievartos aukoms jų statusą. Tel Vagneryje naciai pastato ir dar vieną stabą, vaizduojantį Reinhardą Heydrichą, vieną "Galutinio sprendimo" architektų, kurio mirtis buvo stebėtinai garbinga.

1942-aisiais Prahoje jį nužudė čekų partizanai. Kaipgi nepagerbsi žmogaus, kurį net pats fiureris įvardijo turint geležinę širdį.

Šis peizažas nekinta mažiausiai penkiasdešimt metų. Laikas bėga, slenka ir staiga vieną XX a. dešimto dešimtmečio pradžios vakarą Trečiasis reichas žlunga. Visi džiūgauja ir ruošiasi ilgai bei laimingai gyventi. Roko grupė "Scorpions" su dar didingesniu užsidegimu dainuoja savo garbiausią ir šiek tiek nusibodusį kūrinį "Wind of Change". Margaret Thatcher pasitraukia iš posto, supykdžiusi Didžiosios Britanijos žmones pagalvės mokesčiu. Net su Trečiuoju reichu koketavęs Apartheido režimas griūna ir iš kalėjimo paleidžia ketvirtį amžiaus kalėjusį Nelsoną Mandelą.

Euforija ir istorinių pokyčių didybė visus taip apsvaigina, kad jie net į Salmaną Rushdie ir jo fatvą nebekreipia jokio dėmesio. Semitų klausimas taip ir liko galutinai neišspręstas. Jie pagaliau sukuria savo valstybę ir tikisi, jog galės laimingai gyventi. Rožines svajones ir racionalius planus lydi atpildas už patirtas kančias: jie iš svarbių postų ima versti naciams lojalius žydus, juos teisia ir įkalina bei pradeda naikinti Trečiojo reicho laikų paminklus bei kitą nacių palikimą.

Didžioji dalis žydų vieningai sutinka, kad tie paminklai – moralinės piktžaizdės, kurios peršti ir nuolatos atsiveria. O ir meniniu požiūriu šie – ne kažin kokie. Dalį paminklų jie sulygina su žeme. Bet tokios nuomonės laikosi ne visi, nes atsiranda žydų, kuriems nacių skelbti idealai buvo "visai nieko", be to, jų laikais, jei buvai nuolankus, "gaudavai valdišką butą, skalbimo mašiną ir "Mercedes" markės automobilį", užtekdavo įskųsti kaimyną, kad jis turi Leonardo Coheno plokštelių arba Hermann‘o Hesse‘ės romaną "Stepių vilkas", kuriame kritikuojamos XX a. trečiojo dešimtmečio revanšistinės nuotaikos.

Tai štai, vienas toks nostalgija nacių režimui sergantis žydas netoli Raudų sienos net įkuria nacių paminklų parką, pavadina jį Evos parku, fiurerio mylimosios garbei. Dalis nacių paminklų, kuriuos nuspręsta išmontuoti, nebebus sunaikinti, dabar juos kaups šiame Evos paminklų sąvartyne. Visgi jame atsiduria ne visi.

Tačiau arijų rasės atstovų statulos Jeruzalėje ir R.Heydricho biustas Tel Vagneryje išlieka. Jie vis dar stūkso savo vietose. Kažkas kažkuo suabejojo, kažkas kažkur pagadino orą, kažkas tiesiog yra pernelyg kvailas ir bailus, tad šie statiniai išgyvena dar beveik ketvirtį amžiaus. Jie stovi ir kiršina tautą, paprasti žmonės, fariziejiški įvairių sričių akademikai, politikai ištisai dalyvauja batalijose dėl šių skulptūrų.

Vieni sako: "Fu, šlamštas". Antri: "Juk tai žmonių, naikinusių mūsų tautą ir žudžiusių šviesiausius asmenis, palikimas, tai – velnio kūriniai. Jie lyg Valdovo Voldemorto žiedas – blogis, jie turi būti sunaikinti". Treti abejojo: "Na kodėl? Tegul stovi. Juk netrukdo. Be to, Gugenheimo muziejaus avangardinio meno skyriuje yra žymiai neskoningesnių pavyzdžių". Ketvirti: "O man – visai gražu". Penkti: "Kalti masonai, žydai, JAV. Palikti skulptūras".

Taip praslenka 25 metai ir vieną dieną nacių idėjos atgimsta. Kaimyninė šalis Sirija pasiskelbia nacių idealų puoselėtoja ir grasina Izraeliui okupacija. Debatai dėl skulptūrų, kurios reprezentuoja priešiškas Izraeliui jėgas, vėl paūmėja. Ir štai vieną 2015-ųjų vasario antradienio dieną susirenka fariziejų komisija.

Žmonės, kurių protėviai Poncijui Pilotui įdavė Jėzų, dabar spręs skulptūrų Jeruzalėje ir Tel Avive (buvusiame Tel Vagneryje) likimą. Fariziejai tyli, mirksi ir linkčioja galvas. Į komisiją braunasi įvairiausi asmenys, demonstruojantys Aušvico tatuiruotes, mirusių šeimos narių nuotraukas ir teikiantys kitokius argumentus, kad statulos turi būti nugriautos.

Vienas Fariziejus netgi pasisako už statulų nugriovimą. Maža to, jis dar ir pirmininkauja šiai tarybai, tačiau gremėzdų likimas bus sprendžiamas balsavimu.

Argumentai netyla visą dieną, akademiniai fariziejai klausosi, klapsi akimis bei linguoja ir galų gale priima sprendimą.

Ko tikėtis iš žmonių, kurių proseniai nužudė Dievo Sūnų bei filosofą Sokratą? Nieko. Tik išdavystės. Statulos vis dar stovės ir nežinia, kas lėmė šį sprendimą – simboliniai trisdešimt rublių, kurie kaimyninėje Sirijoje kažkodėl vis dar vertingi, ar fariziejiška prigimtis. Tačiau vienas jų, komisijos pirmininkas, pareiškia, jog su tokiais parsidavėliais nebenori dirbti. Jis atsistatydina. Drąsu, žavu, pagirtina. Bet faktas lieka faktu. Kol kas mūšis pralaimėtas, bet ar karas?