Šią savaitę tuštybių mugės mėgėjų garbinimo objekte – socialiniame tinklalapyje "Facebook" pasirodė iškalbingas įrašas. Du jaunuoliai žemina ir iki kraujų talžo bendraamžį, šlykščiai keikdamiesi, dažniausiai "terminais", mus pasiekusiais iš Rusijos kalėjimų.

Viešojoje erdvėje iš karto kilo debatai, kurių sumaištyje išplaukė retorinis klausimas: "Kaip taip gali būti?" Ir tada it tvanas pasipylė įvairiausio plauko pamąstymai bei samprotavimai. Pats elementariausias problemos paaiškinimas: "Žiūrėkite, prie ko privedė laisvė ir demokratija. Tais laikais to nebuvo. Tada niekas nesižudė, niekas nieko nežudė, niekas nieko nežemino ir t. t."

Veikiausiai šio teiginio šalininkas norėtų dar pridurti, jog mums praverstų toks "lyderis", kaip VVP arba Kim Jong-unas, tik kažkaip ponas filosofas to padaryti neišdrįsta. Turbūt bijo, kad užpuls piktosios megztosios beretės, apie kurias tiek kalbama, arba dar blogiau – masonai atsiųs bepilotį lėktuvą.

O štai kitas išminties gerbėjas siūlo teoriją, kad viskas glūdi dar giliau ir prasidėjo anksčiau nei suklestėjo šviesaus socialistinio rytojaus kūrėjų režimas. Pateikiama itin įdomi versija. Pasirodo, kad senais laikais, kai mongolai totoriai pakviesdavo rusų kunigaikštį pas save "ant kilimėlio" ir priversdavo jį prisiekti ištikimybę, slavų didžiūno laukdavo pažeminimas. Jis turėdavo keturpėsčias ropoti po arklių vora.

Savo vertę jaučiantis karys turėdavo šliaužioti nelyginant mušamas šuo. Grįžęs namo, kunigaikštis nesijausdavo tarsi Jėzus Kristus, pažeminimu atpirkęs žmonijos nuodėmes, ir tikrai nekartodavo: "Atleisk, Viešpatie, totoriams mongolams, nes jie nesuvokia, ką daro." Ne. Rusų kunigaikštis išliedavo visą nuoskaudą ant savo dvariškių. Pastarieji, bandydami kompensuoti orumo netektį, pratrūkdavo ant namiškių.

Taip kelis šimtus metų slavų visuomenėje plito nepagarbos individui ir nemeilės savo artimajam virusas, kuris ryškus ir mūsų dienomis. Mums, kurių protėviai išvengė mongolų jungo, teko tik labai nedidelė dalis šio užkrato, kuris buvo išplatintas būtent SSRS laikais per propagandą, per muštrą armijoje, santykius šeimoje.

Nors, kaip matyti iš paplitusio vaizdo įrašo, noras pažeminti ir mėšlo krūvai prilyginti kitą žmogų yra nesvetimas net ir kai kuriems jauniausiųjų. Tenka kelti prielaidą, jog mes dar turime vilties pasivyti mongolų jungo prarastą laiką.

O štai slavai čia pažengę stulbinamai toli. Prieš metus Maidane "Berkut‘o" smogikai smaginosi viešoje vietoje išrengdami ir žemindami kazoką Michailą Gavriliuką. Visgi pastarojo patirtos kančios nenuėjo veltui, nes ukrainiečiai nuvertė Kremliaus marionetę, o M.Gavriliukas gali didžiuotis nacionalinio didvyrio statusu.

Deja, jo bendražygiams, vadinamiesiems kyborgams, kurie lyg trys šimtai spartiečių gynė Donecko oro uostą, ne taip pasisekė. Dalis jų pateko į nelaisvę ir atsidūrė viešai slapto, už Kremlių kariaujančio homoseksualo akiratyje, kuris prieš vaizdo kameras grasino jiems Sodomos ir Gomoros ritualais. Ironiška, jog būtent šis žmogus kariauja su "supuvusiais gėjų ir masonų Vakarais". Ką čia bepridursi? Dvigubi standartai, veidmainiškumas ir "pats muša, pats rėkia" metodika pagal geriausias bolševikų tradicijas.

O kur dar Maskvoje įkurtas specialus WC, ant kurio plytelių VVP kritikuojančių asmenų atvaizdai? Ir visa tai tam, kad ant jų veidų visi norintieji galėtų nusišlapinti. Ir tai ne šiaip kokie nors vietinės reikšmės pikčiurnos, o tikrai labai šviesaus proto asmenys – dainininkai, aktoriai ir kiti meno žmonės pareiškę: "Ne – Kremliaus diktatūrai".

Verta paminėti specialiai Krymo užgrobimo proga Rusijoje išleistus saldainius su supermeno rūbais vilkinčiu Petro Porošenkos atvaizdu, po kuriuo parašyta: "Ateik ir pasiimk". Oponentai į visus šiuos teiginius galėtų atšauti: o šaudymai JAV mokyklose, o Ukrainos fašistų chuntos nukryžiuotas vaikas. Nenuneigsime, problemų, susijusių su pažeminimu ir patyčiomis, yra ir Vakaruose, bet tik posovietinėje erdvėje tas noras įmurkdyti kito žmogaus veidą į purvą yra toks kiauliškai išgrynintas ir pagardintas delinkventinių įstaigų tradicijomis.

Ir kaip kontrargumentą šiam blogiui norėtume pateikti dar vieną pavyzdį. Yra toks filmas "Tiltas per upę Kwai" ("The Bridge on the River Kwai", 1957). Pagrindinis veikėjas pulkininkas Nikolsonas (vaid. Alecas Guinnessas) karštai tikėjo riteriškais pagarbos priešui idealais ir būtent to vylėsi patekęs į japonų nelaisvę. Juk vis dėlto japonai – samurajai. Filme belaisviai turėjo japonams statyti tiltą. Nikolsonas priešams pateikė tuntą reikalavimų: kad su jo vyrais būtų padoriai elgiamasi, kad nebūtų žeminamas karininkų orumas ir jie galėtų nedirbti (tik prižiūrėti dirbančius). Stovyklos vadas (vaid. Sessue Hayakawa) iš karto pasakė: "Ne." Bet pulkininkas Nikolsonas buvo užsispyręs tarsi ožys ir ištvėręs viską – nuo įkalbinėjimų iki kankinimų duobėje – pasiekė savo. Japonų vadas jautėsi pažemintas ir ėmė galvoti apie sepuku, tačiau Nikolsonas buvo garbingas žmogus ir laikėsi duoto žodžio. Jo žmonės pastatė savo priešams tikrai gerą tiltą, tiesa, vėliau jį atsitiktinai per susišaudymą susprogdino britai, žuvo ir Nikolsonas, ir japonų vadas.

Štai klausimas: ar toks žmogus kaip Nikolsonas, ištikimas savo idealams ir garbės kodeksui, galėtų pasiekti kažką panašaus šiandien pakliuvęs į separatistų nelaisvę?