Per visą apdovanojimų (nuo 1959 m.) istoriją yra buvę daugybė atvejų, kai dominavo arba skleidėsi vienos muzikinės tendencijos, o "Grammy" pelnydavo visiškai iš konteksto iškrentantys dainininkai ir grupės. Tuo pat metu tam tikrą konkrečią erą žymintys atlikėjai dabar liaupsinami ir vadinami klasika, nė nebūdavo nominuojami. Sunku patikėti, bet savo geriausiais laikais į "Grammy" nepretendavo nei "Led Zeppelin", nei Jimi Hendrixas, nei "The Rolling Stones", nei "The Doors".

Kita vertus, "Grammy" prielankumo sulaukė "The Beatles", "U2", Stevie Wonderio, Paulo Simono geriausi darbai, tad kartais klausytojų ir renginio organizatorių nuomonės sutapdavo.

"Grammy" nėra tik snobiška muzikos ryklių orgija, kur savi apdovanoja savus. Tiesą pasakius, sunku ir nustatyti, koks buvo "Grammy" įsteigimo tikslas, nes štai, pavyzdžiui, "Mercury" apdovanojimai nuo pat įsteigimo pradžios turėjo konkrečią užduotį – atkreipti masių dėmesį į kuo įdomesnius, savo kūryba išsiskiriančius muzikantus.

Vis dėlto šių metų "Grammy" (kaip ir praėjusiųjų, kai triumfavo paauglių dievaitė Taylor Swift) yra būtent tas atvejis, kai apdovanojimai pagaliau leidžia pažvelgti į jau dešimt metų vyraujančias muzikines tendencijas.

Šiemet muzikiniuose "Oskaruose" vyko kova tarp dviejų moterų – britės Adele Laurie Blue Adkins, dažniau prisistatančios Adeles pseudonimu, ir amerikietės Beyonce Giselle Knowles-Carter, klausytojams labiau žinomos tiesiog kaip Beyonce.

Šių damų albumai "25" ir "Lemonade" buvo pagrindiniai konkurentai dėl "Grammy" trofėjų svarbiausiose kategorijose. Du jausmingi, moteriški verkšlenimai, vienijantys ritmenbliuzo, soulo ir šiuolaikinės popmuzikos skambesius bei sukurti po nenusisekusios meilės. Abu jie siunčia "Cosmopolitan" glamūro ir frigidiško feminizmo prisodrintą politinę žinutę: "Aš esu stipri." Tiesa, Beyonce darbe yra ir tam tikras bandymas paliesti rasizmo tematiką.

Šioms amazonėms asistavo mergaičių numylėtinis Justinas Bieberis ir repuoti bandantis aktorius Drake‘as. Tai viskas. Šiuolaikinė populiarioji muzika yra tokia. Beyonce, Adele, Rihanna, T.Swift, J.Bieberis, "One Direction", "Maroon 5", Kanaye Westas (Kim Kardashian sutuoktinis), Drake‘as – tai vardai, dominuojantys šiuolaikinėje muzikoje, o baisiausia – jiems nėra alternatyvos.

Dauguma melomanų yra įsitikinę: "Mūsų dienų muzika užknisa." Į visa tai galbūt būtų galima atkirsti madingais lozungais: "Jūs nesuprantate jaunimo", "Muzika keičiasi", "J.Bieberis yra šių laikų Elvis Presley, K.Westas – Bobas Dylanas, o "One Direction" reiškia šiuolaikinei kartai tiek, kiek jūsų – "The Beatles".

Tai tradiciniai kontrargumentai, kurie veikė iki 2013-ųjų. Tais metais pasirodė Ispanijos mokslininkų tyrimo rezultatai. Išanalizavus vadinamąjį "Million Song Dataset" archyvą, buvo padarytos išvados, kad nuo 1955-ųjų iki 2010-ųjų muzikos garsas stabiliai didėjo, tačiau tuo pat metu mažėjo akordų, melodijų ir garso rūšių įvairovė.

Paprastai tariant, muzika tapo garsesnė, bet ir primityvesnė, paprastesnė ir homogeniškesnė, o dainų tekstai – banalesni ir kvailesni. Ypač tai buvo ryšku 2012–2013 m., kai pačia populiariausia visų laikų daina tapo Pietų Korėjos reperio Psy atliekamas hitas "Gangnam Style".

Kodėl taip nutiko? "Putinofilai" ir jiems talkinantys pseudopatriotai įsitikinę, jog tai – masonų sąmokslo dalis, siekiant išveisti bukų, nemąstančių individų rasę, kurios narius būtų galima valdyti primityviu, bet fiziologiškai įtaigiu menu. Nuosaikesni asmenys mano, jog tai – vienas Vakarų civilizacijos žlugimo ir degradacijos požymių.

Viskas yra gerokai paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nuo XXI a. 1-ojo dešimtmečio vidurio, įsivyraujant internetui itin išplito muzikos piratavimas, t. y. vogimas. Vartotojai nebepirko albumų ir kitos muzikinės atributikos bei tokiu būdu tiesiogiai neparodė verslo rykliams, kokios muzikinės tendencijos būtų paklausios. To rezultatas – leidybos kompanijos nebenorėjo rizikuoti ir investuoti į grupes, stilius ar atlikėjus, kurie groja autentišką ir išskirtinę, bet kartu ir aštrią, originalią, bjaurias temas liečiančią, t. y. masiniam vartotojui nesuvokiamą ar baimę keliančią muziką.

Jie ėmė investuoti į tai, kas garantuotai neš pelną – į saugią, švarią, vienodą ir pelningą produkciją, o "kitokiems" kūrėjams vis dažniau parodydavo duris. Taip gimė rihannų, adele‘ių ir bieberių kariauna, kurios egzemplioriai dabar dominuoja radijuje, internete bei televizijoje. Ir baisiausia, jog tai tik ledkalnio viršūnė.

Sakysite, jog visada buvo prastos ir geros muzikos, jog visada naujos ir aštrios tendencijos būdavo palaipsniui iškastruojamos ir pritaikomos "gerajai" daugumai. Taip, tai tiesa, tačiau net ir tokiais muzikoje nykiais laikais, pvz., XX a. devintąjį dešimtmetį, būdavo alternatyvų. Kažkur, vadinamajame požemyje, jūsų laukė turintys ką pasakyti dainininkai ir muzikantai, o komercinį pelną rieškutėmis semiančios žvaigždės, pvz, Michaelas Jacksonas, išlaikė aukštą kūrybinę kartelę.

Bėda ta, kad seniau visuomenės ir muzikos verslo ryklių atstūmimas atlikėjams suveikdavo kaip stimulas, dar labiau skatinantis jų originalumo ir išskirtinumo paieškas. Dabartiniai jaunuoliai neberealizuoja savęs muzikoje, jie nebepaverčia savyje verdančio jaunystės pykčio, agresijos, vienišumo ir atstūmimo kokteilio naujomis meno šakomis ar subkultūros formomis.

Susidaro įspūdis, jog jie apskritai nieko nejaučia ir susitaiko su viskuo, kas vyksta pasaulyje, o tai veda prie išskirtinio paradokso – kūrybai idealiai tinkančiais istorinių neramumų laikais geriausia metų daina tampa Adeles "Hello".